2008 04 03

Andrius Navickas

LRT.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Andrius Navickas. Permainos prasideda nuo apsisprendimo

Evgenios Levin nuotrauka

Taip ir gyvename… Klupdami ir keldamiesi. Keikdami aplinką, teisindamiesi ir bijodami keistis. Entuziastingai išrėkdami svarbius klausimus, bet netrukus juos pamiršdami. Keliaudami ratu nuo vieno skandalo iki kito. Sudirginti ir vėl trokštantys dirgiklių. Tvirtai įsitikinę, kad valstybė tvarkoma ne taip, bet kartu neturintys laiko pagalvoti: kokioje valstybėje norime gyventi? Kam galvoti – patogiau murkdytis purve ir jaustis auka. Eilinį kartą pasipiktinti politikų akiplėšiškumu, moralės nuosmukiu, gal net pasirašyti kokią elektroninę peticiją, o paskui domėtis naujais politinio gyvenimo vingiais.

2006 metų rugpjūčio 23 dieną žuvo Vytautas Pociūnas. Nuščiuvome. Pasipiktinome. Sakėme, kad be tiesos nenurimsime. Trumpam prasiskleidė uždanga į politinio teatro užkulisius. Pradėjo aiškėti sprangi tiesa. Teko daug ką permąstyti. Klausimų tik daugėjo. Jautėme, kad bandoma nuslėpti svarbius dalykus. Drąsinomės pilietinėmis akcijomis, siuntėme atvirukus su raginimu: „neišduok“. Prokuratūra paskelbė verdiktą, kuris tik įliejo žibalo į neatsakytų klausimų ugnį. Atmosfera kaito.

Politiniai režisieriai problemą išsprendė. Sukūrė komisiją. Net pavadino ją „visuomenine“. Esą visuomenės interesas dabar jau tikrai bus patenkintas. Stebėjomės, bet laukėme. Juk negalima visko neigti. Juk komisijoje garbūs žmonės. Tiesa, pamažu jie traukėsi. Komisija mirė, realiai net nepradėjusi veikti. Apie su fanfaromis įsteigtos komisijos pabaigą buvo paskelbta pusbalsiu. Gerai parinkus laiką. Kai visas dėmesys buvo sutelktas į liūtuku pavadintą slibiną.

Eilinį kartą suveikė viešųjų ryšių taisyklė – po kurio laiko entuziazmas priminti nepatogius klausimus išgaruoja. Ypač, kai pavyksta nukreipti dėmesį kita linkme.

Aišku, galima klausinėti, pavyzdžiui, premjero: kas toliau, aiškinantis tiesą? Tačiau geriausiu atveju sulauksime ironiško klausimo – o kas yra tiesa? Be to, premjeras dabar užimtas. Visą savaitgalį rimtai svarstė: gal atsistatydinti? Nusprendė, kad dar ne viską padarė. Teliko susigūžti, pagalvojus, kaip valstybė atrodys, jei jam VISKĄ pavyktų padaryti. Bent mokytojų Lietuvoje tai tikrai neliktų.

Taip ir gyvename… Prieš kelias savaites viešoji erdvė virė pasipiktinimu. Esą naujasis aplinkos ministras kovoja ne su pažeidėjais, bet su aplinkosaugininkais. Esą jo sėbrai atvirai grasina, tyčiojasi. Rinkome parašus, skelbėme jausmingus pareiškimus. Prie Aplinkos ministerijos susirinkome. Žadėjome užkirsti kelią savivalei. Skandavome, jog neleisime skriausti patriotų. Išsakėme reikalavimus tylai. Palengvėjo. Juk sureagavome ir dabar galime ramiai šią problemą pamiršti.

O liūdnai pagarsėjęs vagonėlis Kuršių nerijoje stovi. O Stancikai ir toliau terorizuojami. Dabar, regis, net dar įžūliau. O ką mes? Purtome galvas, jog nėra teisybės, jog valstybės pamatai supuvę ir klausome per radiją Aplinkos ministerijos reklamos – ši ragina visus, kas tik žino, pranešti jai apie nelegalius statinius. Kokiam tikslui? Gal, pavyzdžiui, sudarys valstybės saugomų ir globojamų nelegalių statinių registrą..

Taip ir gyvename. Korupcija įtariami Trakų politikai išlydėti su gėlėmis, šampanu ir išeitinėmis premijomis. Teismo nuteistas Artūras Zuokas įsisegė ženklelį: „Teistas už gerus darbus“. Tiesą pasakius, nelabai originalu. Atstatydintas prezidentas iki šiol  tvirtina, kad nukentėjo išskirtinai už gerus darbus. Politikai Lietuvoje, regis, tik gėrį ir tesugeba kurti. Tik tas gėris toks savitas. Nuo kurio vilku kaukti norisi.

Taip ir gyvename. Klupdami ir kartais atsikeldami, bet neretai mieliau likdami ilsėtis purve. Vildamiesi, jog kažkas ateis ir paskelbs, jog visas tas jovalas valstybėje ir mūsų galvose tėra tik balandžio 1-osios pokštas. Kažkas ateis ir pasakys, nes patys tiek pripratome prie skandalų ir melo dvoko, jog pamiršome, kad galima gyventi ir kitaip.

O trūksta tiek nedaug. Paprasto apsisprendimo neparduoti ir neparsiduoti, gyventi iškėlus galvą ir drąsos kovoti iki galo, plaukti prieš srovę.

Bloga žinia ta, jog kiekvienas apsispręsti turi pats.

Gera žinia – jei iš tiesų apsispręsime gyventi kitaip, o ne tik pasakosime, kaip tai svarbu, – pasaulis neišvengiamai pradės keistis – ir visi politinio teatro režisieriai čia bejėgiai.