2008 06 11

bernardinai.lt

LRT.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

R. Driežis: „Jis pradėjo nuolat ieškantį teatrą“

Jomilė Juškaitė

50 metų jubiliejų švenčiantis Vilniaus „Lėlės“ teatras šiandien mini savo įkūrėjo – Balio Lukošiaus – šimtmetį.

B. Lukošius (1908–1987) stebino teatralus gausybe talentų: buvo ne tik aktorius, bet ir režisierius, dailininkas, lėlininkas, vertėjas, teatro, dailės bei kalbos kultūros disciplinų dėstytojas.

Jis rašė inscenizacijas dramos ir lėlių teatrams, taip pat straipsnius teatro istorijos temomis. 

B. Lukošius visą gyvenimą rinko gausų Lietuvos lėlių teatro istorijos archyvą. Dabar šis archyvas saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei Lietuvos literatūros ir meno archyve. 

Teatralo iniciatyva 1958 metais buvo įkurtas tuometinis Vilniaus lėlių teatras (dabar – Vilniaus teatras „Lėlė“), tais pačiais metais B. Lukošius šiame teatre režisavo lėlių spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą.

Pasak B. Lukošiaus kūrybos tyrinėtojo, dailininko ir režisieriaus Rimo Driežio, teatro įkūrėjas B. Lukošius teatrui buvo kaip šeimos tėvas ir sudėtingomis aplinkybėmis pasiekė tada, atrodo, nepasiekiamą tikslą, – įsteigė antrąjį valstybinį lėlių teatrą.

„1958 metais po ilgo laiko, kuomet lėlių teatras Lietuvoje buvo uždraustas, šis žanras vėl sugrįžo pas žiūrovus S. Radkevičiaus iniciatyva (dabartinis Kauno lėlių teatro steigėjas, – lrt.lt). Iki tol buvo jaučiamas didelis vakuumas šio žanro teatrų ir jį užpildyti ruošėsi B. Lukošius“, – mena R. Driežis.

Anot jo, leidus atidaryti vieną valstybinį lėlių teatrą buvo tikima, kad nebebus galimybių įsteigti antrąjį, juolab, kad dar keliais metais anksčiau B. Lukošius viename straipsnyje drąsiai ragino atkurti, o ne sukurti sovietų valdžios panaikintą teatrą.

B. Lukošiui vienam teko judinti visuomenę, savo didžiuliu užsispyrimu iškovoti „Lėlės“ teatro steigimo galimybę.

Susiformavo ir paradoksali situacija – Lietuvoje veikė du valstybiniai lėlių teatrai (dabartiniai Kauno lėlių ir Vilniaus „Lėlės“, – lrt.lt).

Pasak R. Driežio, du dideli lėlių teatrai Lietuvoje visuomet skatino kūrybinę konkurenciją, neleido įstrigti „pelkėje“.

„Antra vertus, prisimenant B. Lukošių reikia kalbėti ne tik apie jo tikėjimą savo idėjomis, bet ir sunkų pirmąjį dešimtmetį“, – sako R. Driežis ir priduria prisimenantis, kad teatro patalpos atsirado pamažu, ryškėjo plastinis virsmas spektakliuose, teatro veido formavimasis.

Kaip sunkiausią teatro laikotarpį R. Driežis įvardina 1962-uosius, kuomet teatrui buvo nutraukta finansinė dotacija.

Paradoksalu, bet ieškant išeities, buvo sukurtas pirmasis unikalus televizinis lėlių spektaklio pastatymas. Negaudamas finansavimo teatras turėjo taisyti sovietinės valdžios įvardintus trūkumus.

„Aukščiausias teatro pakilimas – 8 dešimtmetis. Tuomet geriausius savo spektaklius teatre statė V. Mazūras“, – B. Lukošiaus įkurto teatro gyvavimo istoriją prisimena R. Driežis.

Šiais metais mininčio 50 metų jubiliejų teatro režisierius ir dailininkas šypsosi, pasakodamas apie pagrindinę teatro auditoriją – vaikus.

„Jie nesikeičia, prieš 50 metų ar dabar. Galbūt anksčiau tiesiog turėjo skurdesnę aplinką, žiūrėjo teatro spektaklius kaip savotišką stebuklą, o dabar daugiau pagundų“, – pastebi R. Driežis. 

Kartu jis juokauja, kad vaikų mintys ir šiandien, ir viduramžiais –tokios pačios. Kinta tik priemonės ir interpretacijos.

Pats teatras nuo B. Lukošiaus įkūrimo ir valdymo pasikeitė išraiškos priemonėmis.

„Nuo realizmo imitacijos ir sekimo dramos teatru, lėlių teatras lukštenosi ieškodamas savito kelio, atsižvelgdamas į lėlių teatro specifiką, priemones, kurios stipriausios“, – teigia R. Driežis.

R. Driežis prisimindamas B. Lukošiaus asmenybę ir visą „Lėlės“ teatro istoriją sako, kad teatras labiausiai savitas savo raiškos būdu ir nuolatiniais ieškojimais.

„Norime nedaryti to, kas išbandyta, bet ieškoti ir atrasti. Taip išlošia teatras kaip kūryba“, – sako „Lėlės“ teatro režisierius ir dailininkas.

B. Lukošių jis lygina ir su jų teatro šeimos tėvu, sukūrusiu ne tik teatro infrastruktūrą, bet ir tradicijas, pasaulėžiūrą, kuri svarbi moralumu, etika ir dabartiniame teatro gyvenime.