2008 07 26

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Virginija Adomonytė. Nereikšmingumo paslėptoji prasmė

Galiu matyti gyvenimą, kai skambiais ar išsiskiriančiais potėpiais jis paliečia mano buvimą. O galiu jausti jį tik pirštų galiukais, akių kampučiais ir vos vos jaučiamu širdies nusiteikimu skaityti dienų raštą. Vos vos girdimas, vos vos išryškėjančias žmonių ir daiktų figūras pasitinku, atveriančias nežinomą buvimo skonį, kai einu artyn prie savo gyvenimo ryškėjančių kontūrų, norėdama juos atpažinti ir pavadinti savais. Esu pakviesta būti su jais. Kiekviena mano buvimo čia detalė, permatyta ir apglėbta, tampa mano dalimi – atidžiai tyrinėju ją, galbūt grožiuosi, galbūt baisiuosi, galbūt nuobodžiauju. Ne, nestebina manęs jausmų kaita, viena kitai prieštaraujančios, viena kita paneigiančios tikrovės apraiškos. Mane šnekina vaizdai, prisiliečiantys prie mano sąmonės, o aš juos prisijaukinu, kad jie prakalbėtų – kiekvienas savo iškalba. Ir nereikšminga mažytė detalė turi savo vietą visumos kontekste. Ir aš esu mažytė dalelė aukštybių prasme, bet dėl savo mažumo nesijaučiu nevertinga. Būdama visumos dalelė, esu svarbi vien todėl, kad esu. Man tik turi rūpėti, ar tame bendrame kontekste teisingai atspindžiu savąją esmę.

Juk nereikšmingumas, kaip ir svarbūs įvykiai, atsakingas už baigtą atsakymą, kurį galima išgirsti iš gyvenimo nepraleidžiant smulkmenos ir jai skiriant deramą vietą. Nereikšmingumas yra drovus, jis tyli nepakalbintas ir yra labai užsisklendęs. Todėl pati bandau atskleisti, kaip mažiausia detalė iškalbingai užbaigia prieš amžius pradėtą mintį, o dažnai yra ir akcentas viso turinio kontekste.

Taip ir nedidukas epizodas iš pasaulio tampa ir akcentu, tampa ir puošmena, tampa didelių užmojų papildymu. Tuomet galiu iš lėto stebėti, kaip gimsta piešinys iš nuvertintų, atstumtų, nepamatytų reiškinių ir daiktų. Iš nereikšmingų žmonių nepasirodymo. Tokie žmonės tiesiog būna. Pats buvimo suvokimas gyvenimą įprasmina, kai neieškau detalių tai prasmei įrodyti. Stabdau savo žvilgsnį prie begimstančios idėjos, prie lydinčių mane vaizdų kaitos ir kiekviename tokiame stabtelėjime esu užkalbinta universalia kalba – daikto gulėjimu, judesio išbaigtumu, žmonių susitikimu ar prasilenkimu. Kiekvienas judesys dabartyje savo slaptojoje prigimtyje nujaučia ateitį, kuri nedidukais mozaikos gabaliukais išsilydo į tik ateinančią dabartį.

Kam skirsiu didesnį dėmesį? Ką laikysiu svarbiu? Ką vadinsiu nevertu dėmesio? Pirmenybė ir eilės tvarka čia priklauso nuo žmonių, daiktų, pasaulio ir amžinybės matymo jų esmėje. Išsirenku tai pagal man dovanotą nuovoką, išugdytą supratimą – mano asmenybė atsiskleidžia nuo sugebėjimo pasirinkti ir priimti visa su derama pagarba. Pats mažiausias, nežymus, iš aukštybių pasiekęs mus epizodas, virtęs manuoju gyvenimu, vertas atidumo ir rūpesčio jį atsiminti, vertinti, gerbti. Tas, kas prieš valandėlę neturėjo formos nei prasmės, prašosi būti priimamas ir pavadintas brangiu mums išgyvenimu. Pas mažiausias pavidalas yra atėjęs iš Dievo minties, todėl vertingas pats savaime. Pats mažiausias pavidalas padeda užmegzti dialogą su Kūrėju.

Kas glūdi už universaliosios kalbos ženklų? Esu linkusi ieškoti didesnio už save, nes visa, kas yra aplink mane, virš manęs ir manyje, stulbina. Esu linkusi ieškoti savo buvimo priežasties toliau savo supratimo, pažinimo ribų. Kiekviena abejonė yra tikėjimo užuomazga. Gilumoje paslėptame tikėjime, tokiame giliai pasėtame žinojime, kuris grįžta, vis grįžta įrėžtu tikrumu apie priežastį, dėl kurios čia esu, dėl kurios galiu būti ir amžinai. Įsiklausau į apsuptį, kuri yra manyje bei aplink mane ir leidžiu išsupti tvarkingai išsidėsčiusią, visada prasmingą, nors kartais ir neperprantamą, panoramą – dienų, metų, gal net amžinybės. Ta panorama susieta derančiomis, nors ir skirtingomis gijomis, konkrečių detalių vaidmenimis.

Kas ta nereikšminga detalė gyvenime? Ką ji sako nieko nereikšdama, o tiesiog būdama? Jos prasmė – liudyti. Liudyti, kad esu ne vien tam, ką regiu akimis ar išmąstau. Mažumas liudija didesnį už save – nepalyginamai didesnį. Taip susitinku tarp nereikšmingo Dievo pėdsakus. Stengdamasi nuo jų nenukrypti jaučiuosi visada esanti Dievo minties tikrovėje. Tą minties tikrumą įsivaizduoju kaip tobulumą, į kurį esu kviečiama. Ir bandymas išgirsti tą kvietimą yra būdas išbūti Dievo minties tikrovėje. Dievo mintyje esu nuolat tampanti, nuolat tampanti esu ir tada, kai pilname vaizdų ir garsų pasaulyje susidomiu nieko ypatinga nelemiančia akimirka. Ir galbūt toji nieko nelementi akimirka taps postūmiu tikslo link.

Kiekviena menkutė detalė kalba apie Dievo pėdsakus – taip esu Jo kalbinama. Pasaulio daiktų ir žmonių širdžių paprastumu. Dievo kalba nereikšmingiausiais ženklais, ateinančiomis mintimis yra lyg nuoroda Jo ieškoti ir mažume, yra Jo skatinimas nebijoti – visi galime prieiti prie pasauliui nereikšmingų išraiškų ir rasti ten Dievo slėpinį, apreikštą žmogui. Argi gali būti nuobodu bandyti atspėti Dievo kalbėjimą?! Už kiekvieno net nereikšmingiausio gyvenimo potėpio slypi Dievo slėpinys. Skirtas man ir kiekvienam. Mažumas nori būti pastebėtas – jis kviečia žiūrėti giliau, kviečia žiūrėti į tą, kas prisidengia mažumu, kas yra tik užuomazga siektinų tikslų. Nereikšmingoji pasaulio dalis aplink mane, žiūrint žmonių akimis, netrukdo žvelgti į dieviškąją tikrovę pamažu tampant jos dalimi.

Ieškau būdų perskaityti slėpininguosius ženklus, ir tai galiu geriausiai padaryti pasitikinčiu atsivėrimu Dievo buvimui. Kaip daug ir kaip įvairiai girdžiu kalbant apie Dievą, apie jo santykį su žmogumi. Visa mano buvimo prasmė yra pastanga būti santykyje su Dievu. Mūsų regintis žvilgsnis jį atranda susidūrimų su pasauliu išraiškose. Tų išraiškų kalbą aš bandau išskaityti ir kreipiu žvilgsnį ten, kur nežymu, nepastebima, kur yra mažytė užuomina. Dievas – užuominų meistras. Jo kalbinimas visada turi žaismingumo ar netikėtumo braižą. Ypač, kur nieko nėra – yra Viešpats. Todėl ieškau mažumo, kad tik Jį susitikčiau, neprasilenkčiau, kad niekas Jo neužgožtų. Dievas leidžiasi užgožiamas gyvenimo šurmulio – tiksliau tame šurmulyje Jo niekada nebūna. Jis būna pauzėse. Kas yra pauzė? Tyla tarp minčių. Tyla tarp žodžių. Tyla tarp veiksmų. Pauzė yra noras išgirsti – ir žmogų išgirsti, ir Dievą, ir save, atsitraukusį nuo kalbėjimo ir veiklos. Todėl įsiklausau į pauzes. Jų iškalbingumas besaikis. Tai gebėjimas ištylėti Dievo kalbą.

Po akimirkos ir dar, ir dar vienos akimirkos tylos į sąmonę ateina jau išgyventas gyvenimo epizodas. Lyg draugo apsilankymas su visa apstybe ar vos vos įžiūrimu, nereikšmingu judesiu tiesos atsivėrimo link. Teisingai ją perskaityti išmoko mažiausia dalelė mūsų gyvenimo kontekstuose.