2015 04 20

Dalia Žemaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Tylos sesė

Esu tylos sesė. Mėgaujuosi kiekviena tylos minute. Ne itin džiaugiuosi garsiomis ir gausiomis šnekomis, savų bei svetimų žodžių dūzgimu ausyse ar galvoje. Aišku, Dievas davė kalbos dovaną, reikia ja naudotis… Ką padarysi, naudojuosi. Kartais net džiaugsmingai.

Bet tyla mane gaivina. Ji kalba savo išmintimi. Svajonėse tyliu ištisas dienas. Realybėje – klausau, ką kiti šneka, tačiau nepraleidžiu progos, kai įmanoma, patylėti.

Nebeabejoju, kad tai Dievo dovana, ir labai didelė. Anksčiau kartais jausdavausi nejaukiai, kai man būdavo mieliau tylėti, o aplinkiniai nesuprasdavo. Dabar žinau, kad einu teisingu keliu.

Tyla ėmė dalytis savo lobiais – malonėmis, išmintimi, meile. Tą ypač pajuntu tylos rekolekcijose; tai kažkas nepakartojamo. Girdėjau atsiliepimų, kad kažkas spruko iš jų, neištvėręs tylos – nuosavų minčių gausa ir triukšmas kartais taip užpildo visą žmogaus esybę, jog reikia grįžti ir susigrąžinti miesto triukšmą, kad nejaustum tokio baisaus skirtumo.

Tačiau tyla sutiko mane priimti – gavau tylos rekolekcijų malonę.

Tačiau tai ne vien tylos, bet ir bendrystės išgyvenimas. Į tylos rekolekcijas susirenka daugiau tylos bičiulių, norinčių praleisti savaitę tyloje su savimi, Dievu. Ir kitais – kartu patylėti. Kartu išgyventi vienas kito tylą ir netrukdyti vienas kitam. Nes net vienas kitas neatsargiai ištartas žodelis gali išmušti iš tylos vėžių. Na, tai nėra toks jau visiškas bežadės tylos metas – dieną yra skirtas laikas pasikalbėti apie kilusias mintis su dvasios palydėtojais – kad nenuklystum į per tolimas lankas.

Apskritai visas rekolekcijų metas buvo nusėtas dovanomis – realiais, gyvais Evangelijos pavyzdžiais, kurių randi aplink – gamtoje – lauke, danguje, tyliame santykyje, prie bendro tylaus pietų stalo.

Rekolekcijose ieškojau vietos, kur geriau tylėti (ir mąstyti apie Viešpatį, savo Kūrėją). Buvau nužiūrėjusi rugių lauką. Nuostabų rugių lauką. Na, ne tik rugių. Rūpestingas lauko šeimininkas savo laukelį padalijo lygiais ruožais – tam tikra dalis skirta rugiams, toliau – avižos, dar toliau (labai keista) – suarta dirvonuojanti žemė (atrodo taip, lyg jai būtų nurėžta oda ir palikta džiūti. Stebėjau ją kelias dienas, ji atrodė vis liūdniau). Toliau – kviečių ruožas, pabaigoje – žinoma, lietuviškosios bulvelės. Laukas visai nedidukas, o jame telpa visa, kas reikalinga.

Šalia lauko – akmuo, tarsi specialiai padėtas tokiems mąstytojams kaip aš… viskas apgalvota šioje žemėje, ir nieko nėra nereikalingo. Koks rūpestingas tas mūsų Kūrėjas.

Praleidau ant to akmens šalia lauko ne vieną valandėlę. Ir kas įstabiausia – nepasakysiu, kad girdėjau šnarant javus, ne, jie nešnarėjo… bet jie pokšėjo. Man atrodė neįtikėtina, bet negalėjau paaiškinti kitaip to garso – manau, kad tai rugių varpos skleidėsi ir atsiverdamos pokšėjo. Tarsi tyliai, bet tai buvo pats ryškiausias garsas tylioje aplinkoje, kurio nenustelbė nei bičių dūzgimas.

Buvo karšta. Mąsčiau apie samarietę, dienos kaitroje susitikusią Jėzų prie šulinio. Įsivaizdavau juos, ir jie buvo tokie tikri kaip tie sprogstantys grūdai ar vėjyje linguojančios rugiagėlių galvutės bei ore tvyrantis dobilų ir vasaros kvapas. Viskas viena ir viskas sujungta, surišta vienu siūlu, kuris yra pradžia ir pabaiga.

Tas buvimas buvo tarsi Dangaus karalystės liudijimas. Mes (tylintieji) kaip Dievo avelės amžinybėje ganėmės gamtovaizdyje, aplink saulėtekius keitė saulėlydžiai, rytą – vakaras, pro šalį dundėjo traukiniai, neleisdami pamiršti apie kažkur verdantį gyvenimą, o mes tarsi sustojusio laiko keleiviai braidžiojom po amžinybės rūką.

Viešpats lietė, gydė ir gaivino sudiržusią širdį… Tas gyvas susitikimas su Juo kėlė ir vis tebekelia nuostabą. Ir primena, kad niekad nebuvau ir nebūsiu vieniša, palikta likimo valiai, Jis visad rūpinasi, nors aš tai ir užmirščiau kasdienybės dulkėse.

Tyla nekviečia apie save daug pasakoti. Tyla nori būti išgyvenama, ja reikia mėgautis. Ji neperša savo draugijos, o švelniai kviečia, prieina ir laukia, kol bus pastebėta. Neprabėkime pro šalį keturmyliais batais – gal tik švelniai prisiartinkime ant pirštų galiukų, kad jos neišgąsdintume ir neišsklaidytume. Ir būsime apdovanoti.

Bernardinai lt.