2008 08 03

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Recenzija. Emilija Liegutė. Dieviškoji meilė.

Vytautas V. Landsbergis. BRIEDIS EUGENIJUS. – V.: Kronta, 2007.

Pagaliau vaikų literatūroje švystelėjo dvi šviesios žvaigždės. Pirmoji – liaujamės pataikavę komercinei literatūrai. Antroji, būtinų būtiniausia vaikų literatūroje, – atsisakome grynos didaktikos ir mokome vaikus mandagiai, kilniai, gražiai ir dar visaip kitaip gerai elgtis. Ne tiesmukai, ne pamokslaudami, o žaisdami su jais, teikdami gražių pavyzdžių ir šitaip ugdydami jų charakterį. Ir visa tai rašoma nei į kokį „multiką“ nusižiūrint, o remiantis gimtosios kalbos žaisme, turtingumu, tautosaka.

Aš pati esu prirašiusi krūvą knygų knygelių vaikams, kurias savo gimtąja kalba skaito latvių, lenkų, baltarusių, rusų, azerbaidžaniečių, prancūzų, vokiečių, anglų vaikai, suprantama, ir lietuvaičiai, bet vis tiek lietuvių kalbos dar mokausi. Iš senų žmonių, senų knygų, tarmių, etnografijos, tautosakos. Tačiau šį kartą mokausi iš jauno rašytojo Vytauto V. Landsbergio knygos „Briedis Eugenijus“. Toji, sakau, toji „Kronta“, toji maža leidyklėlė taip išaugo, taip ištįso, kad ne tik gražiai sudėstytas pasakas nepasakas, bet ir tikrų tikriausią gyvenimą pavaizduoja (ne vien „kaip danguj, taip ir žemėj“, bet ir „kaip žemėj, taip ir vandeny“). Ir net iš Australijos dailininką Vaidą Žvirblį pasikvietė, kurio iliustracijų nebuvome nei girdėję, nei regėję.

Ko moko ši knyga? Pirmiausia, kaip jau minėjau, – gyvos, žaismingos kalbos. Ir ne tik žaismės, bet ir socialumo mokomės. Antai upėtakis Igoris „pasileido pasroviui tarsi strėlė, norėdamas kuo greičiau emigruoti iš šio nelaimingo krašto – kur nors į Airiją ar Ameriką. Ten (…) tvenkiniuose plaukioja riebios aukso žuvys…“ (p. 12). Lakštingala Izabelė irgi nusivylusi Labanoro giria, ji pasakoja briedžiui: „Matai, tamsta, kartais čia jų devynios galybės privažiuoja su savo juodom, velniškai prabangiom mašinom. Jiems buvo visiškai neįdomu, ką giedu aš. Tie nevidonai daug mieliau klausosi savo pragariškos muzikos, atsilapoję mašinų dureles“ (p. 17). Beje, tokios švelnios sielos dainininkei kiek per grubūs šie žodžiai…

Knygoje veikėjų daug, bet daugiausia meilės, o tuo pačiu – kančių, pavydo, keršto… Juk kas nemyli, tas nekenčia, – sako lydeka Ifigenija ir rašo upės dugno smėlyje ilgesingas eiles. Vytautas turi įgimtą kalbos jausmą. Jo knyga linksma. Ir nejuokingos situacijos mus verčia šypsotis, kaip dažniausiai būna dramoje, o būtent turtinga, žaisminga, dažnai „atbulinė“ ar „išvirkštinė“ kalba, pvz., vaikai gali atspėti, iš kokios liaudies pasakos paimti šie žodžiai: „Jei gyva, atplauk pieno puta, / Jei negyva, atplauk be putų…“ (p. 26). Žodžių spalvingumas gerai nusako veikėjų savybes: „žioplas gružliukas“ (p. 20), „varto ašarotas akis kaip kokia isteriška aukšlė“, „susinervina kaip ešerys“ (p. 12), senų šamų patarlė – „kas kalba – nežino, o kas žino – nekalba“ (p. 6). „Aš kiaurą dieną kiurksau čia nejudėdamas ir žvejoju…“ – skundžiasi gandras. Upelis atsiliepia: „Jei tavo dienos kiauros, tai reikia jas susiūti“ (p. 62). Tačiau bene gražiausiai Vytauto „sužaista“ su bjauriais kirminais Aldonu ir Aldute. Jie visą gyvenimą graužia vienas kitą, taip pasisotina ir parodo kitam dėmesį. Net žvirblis, lesdamas juos, užsiima nosį ir sako: „Ko tik nesuvalgai gražesnio pasaulio vardan“ (p. 52). Vėžiui labai tinka epitetas „atbulagalvis“. O briedis dažnai sapnuoja košmarus, nuo kurių visi sapnai išsilaksto, vieni kairėn, kiti dešinėn. Tai štai kaip atrodo gražioji lietuvių kalba į geras rankas pakliuvusi. Beje, autoriui daug padeda ištiktukų žinojimas, pvz., „triokšt girgžt klerkt – narvo durys palengva atsivėrė!“ (p. 86). O pelėda Izadora čiūūkšt nuo klevo šakos, šmūūkšt prie pat tvenkinio, tik šmakšt nagais upėtakį Igorį, nunešusi į Žeimeną – šlabankšt šaltajan vandenėlin… (p. 76). Visa ši knyga tokiais lietuvių kalbos perliukais mesta ir atausta, tik stebėtis ir mokytis belieka.

Pelėda Izadora – protingiausia meilės žinovė. Ji teigia, jog yra trys rūšys: meilė iš susižavėjimo, kuri greit praeina, meilė iš pripratimo – ji išlieka ilgam kaip draugystė, ir dieviškoji meilė, pati didingiausia ir gražiausia, išlieka amžinai, šviečia kaip saulė, dėl nieko nepyksta ir niekada neliūdi. Tačiau pasiaukojimo jai išlaikyti tikrai reikia. Mat Žemėje kilo baisi liūtis – lijo keturiasdešimt dienų ir naktų, ir visiems gyventojams, išskyrus vandens gyvūnus, teko gelbėtis net Kernavės piliakalnyje. Tik per žvyno juodymą lydeka Ifigenija ir upėtakis Igoris išsigelbėjo Labanoro girioje, o Kernavės piliakalnio viršūnėje susibūrė žmonės, žvėrys, ropliai ir paukščiai.

Briedis Eugenijus su briedaite Leokadija atsidūrė Kauno zoologijos sode. Ir būtent ten, narve, jis išgirdo tolimą lakštingalos giesmę: „Ei genijau Eugenijau, / Kur tu esi, kur tu esi, / Man atsiliepk, man atsiliepk, / Užbaubk, mielasis, pamaurok, / Trrrrr…“ Ir nors dabar jau dėl meilės Eugenijui liūdėjo briedaitė Leokadija, briedis atstūmė jos sužeistą širdį, o atskridusi Izabelė prisiekė jam amžinąją dieviškąją meilę.

Knygoje daug paskirų pasakų, sapnų, tačiau jie siejasi, įsiterpia į veiksmą. Man labiausiai limpa prie širdies Izabelės pasaka apie Saulę ir Mėnulį. Mėnulis nesugeba kitų mylėti, o meilės reikalauja sau. Laimingas tampa, tik išmokęs padėti kitiems. Lyriškas ir prasmingas pasakojimas gerai žinomus veikėjus padaro sudėtingus, daugiaplanius.

Norėčiau autoriui prikišti tik ūmai atsiradusį tvaną. Regis, nežinota, kaip čia toliau elgtis, – tegul būna tvanas. Ir ne iš karto susigaudžiau: vienas tvanas ar du? Buvo briedis su Leokadija ant to piliakalnio, ar ne? Kaip ten žmonės ir žvėrys gyveno, ką valgė? Žodžiu, „Tvanas“ silpniausia knygos vieta.

Prasmingi ir puslapių pabaigoje esantys paaiškinimai. Pvz., „brakonieriai – tai tokie dėdės, kurie vaikystėje labai mylėjo gamtą, bet paskui užaugo…“ (p. 18). Arba „komplimentai – tai labai komplikuoti dalykai, sunku net paaiškinti. Gal geriau paprašykit tėvelių, kad jie vienas kitam pasakytų kokių nors gražių komplimentų…“ (p. 38). Apie dailininko iliustracijas jau buvome užsiminę – jos tikrai puikios. Ypač lakštingalos Izabelės „portretas“ – tikrų tikriausia nūdienė panelė. Ir tie šlykštūs kirminai, graužiantys vienas kitą, dailininko akimis gražiai sėdi, simpatiški. Ir upėtakis labai išraiškingas, ir lydeka Ifigenija tokia, kaip piešia vaikai: abi akys vienoje pusėje, su kasa… Gražios ir masinės scenos. Tikrai žavu, kad dailininkas sugebėjo iš trijų spalvų padaryti bent trisdešimt rusvai žalsvų atspalvių.

Ką gi, linkiu „Krontai“ sėkmės ir tolimesnio išradingumo.