2008 11 03

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Virginija Adomonytė. Palydėjimai

Čia palydima iki tos ribos, kai nebeatsigręžiama.

Net paskutinį kartą.

Paskutinis kartas lieka mūsų laike, kur stoviu iškelta ranka atsisveikinimo mostui ir drėgna ašara, kaip išsiliejęs antspaudas, iškalbiai sako: ir daugiau niekada – čia. O tas kitur – man dar yra taip tolima ir taip nepermatoma, kad apimta bejėgiškumo prieš gyvenimo dėsnius imu arba ilgai ilgai kartoti tą patį atsisveikinimo mostą, lyg norėdama nubraukti skausmingą išgyvenimą, arba raudoti, arba linguoti vidinės raudos ritmu. Esu ir Dangaus nepaguodžiama. Niekas manęs nebegirdi ir niekas manęs nebeklauso. Jau esu čia be kito. Ir dar daug laiko praeis, kol įsivaizduosiu save be kito valgančią vakarienę ar einančią parko takais švelniais vasaros pavakariais.

Kokia lieku be kito? Lieku atplėšta su skausmu, kuris žymi pabaigą nepermaldaujamai. Tik tikėjimas paremia mane. Kaip matau, girdžiu Dievą tikėjimu, taip visus į Jo pasaulį pakviestuosius viliuosi atpažinti jau tik tikėjimu. Ir meldžiu nežemiškosios tikrovės pripažinimo, atpažinimo – su netektimi atėjusi viltis susitikti Dievo karalystėje, laikui atėjus, kaip niekada yra aiški ir būtina. Tuomet tikėjimas yra realiai egzistuojanti tikrovė – mano pagalba ir guodėja. Su mylimo žmogaus mirtimi Dievo pasaulis priartėja – nebegaliu Jo ignoruoti. Per tą išsiskyrimą atsiveria susitikimo su Dievu galimybė ir būtinybė – turiu išsakyti visus priekaištus ar nebylų susitaikymą. Kartu su išėjusiuoju lyg stoju Dievo akivaizdon, rodydama gyvą skausmą ir bežadžiu balsu sakau visiškai beprasmius, neatliepiančius žodžius – ir jie tampa malda.

Kuo galiu tapti be kito? Privalėsiu tapti stipresnė. Ir tampu – neturiu pasirinkimo. Išgyvenusi liūdesio laiką atpažįstu mane kalbinantį gyvenimą. Bet esu jau kita. Pažymėta vienišumo žyme ir grauduliu. Su tais likusiaisiais žemėje liūdžiu išėjusiųjų. Ir be vieno mylimojo išgyvenu vienatvę. Kaip užpildyti nebesančio čia žmogaus vietos tuštumą? Ir ar tai tuštuma? Jo buvimo erdvė žemėje tuščia arba teisingiau – bekūnė. Kaip užpildyti tą regimą tuštumą, kad nepažeisčiau buvusiojo erdvės privatumo, jo teisės į buvusį gyvenimą ir kartu į mano gyvenimą. Galbūt jo vieta yra likusi ir užpildyta jo asmenybės nemarumo. Nebaigties. Mus skiria skirtingos erdvės, tačiau tikiu, kad esu įspausta išėjusiojo atmintyje, ir tarp mūsų užsimezga kol kas nepažinūs, neregimi santykiai. Byrančio trapumo santykiai – byrančio laike.

Ir aš neužmirštu to mylimo žmogaus – užmirštu skausmą. Arba teisingiau – skausmas nutyla ir pradeda kalbėti prisiminimai bei ateities vizijos. Tikinčiajam tokios ateities vizijos kaip susitikimai mirusiųjų karalystėje yra realūs. Kaip realu, kad mirusiųjų karalystė yra vadinama amžinai esančiųjų karalyste, ji tokia pasirodo mūsų tikėjime.

Prisiminimus lydi švelnumas – mūsų santykiams, mūsų apgyventai aplinkai ir mane palikusiam žmogui. Mane palikusiam? Jis būtų to neišdrįsęs padaryti. Tačiau čia nėra pasirinkimo. Yra pasibaigęs buvimo laikas, kur nebeklausiama, o paklūstama. Paklūsta išeinantieji ir aš likusi turiu paklusti mane aplankiusiai netekčiai, su ja susigyventi. Išėjusieji nepalieka be vilties savo mylimųjų – ryšys tarp mūsų pasilieka laike ir belaikybėje. Ir vėl tas gražus ateities vaizdinys – dar nematerializuota mintis, bet tikra mano tikėjimu. Tikėjimas – pati tvirčiausia realybė, pati patikimiausia – tik truputis nuolankumo ir galiu skelbiamas tikėjimo tiesas priimti su pasitikėjimu. Kaip gyvenčiau nejausdama ryšio nepažinioje žemei tikrovėje su tolimaisiais mano artimaisiais, su kada nors sutiktaisiais čia, kaip mano pažadai niekada nesiskirti?

Išsiskiriame trumpam, kol laikas peržengs per savo skaičiuotas akimirkas ir nusitęs netrikdomas metų ir šimtmečių.

Labai retomis akimirkomis susimąstau apie tą susitikimą – žemė neleidžia nuo jos nusigręžti, neleidžia skubėti, neleidžia peržengti dar neišgyvento laiko, tuo pat neleisdama  fantazuoti amžinybės tema. Vis dėlto tomis retomis akimirkomis spėju pajusti, kaip mano mylimas žmogus atsiskleidžia man visa savo būtybe, žemėje neišsemtomis širdies dovanomis. Tos akimirkos trūkinėja, nesilaiko laike, nesilaiko žemiškoje erdvėje, bet tie nedideli praregėjimo blyksniai suteikia viltį, viltį pasimatyti, viltį susitikti.

Yra laukimo stebuklas – nuolatinis artėjimo metas. Jaučiu nuolat trumpėjantį atstumą tarp mūsų, jau girdžiu pirmuosius tariamus žodžius jam. Galbūt tie žodžiai būtų:

– Ar mylėjai mane tą išsiskyrimo laiką?

Galbūt klausimas sau:

– Ar aš mylėjau tave tą išsiskyrimo laiką?

O dabar mokausi palydėti. Palydėti į visų mūsų pradžios namus. Į mūsų ištakas. Ir žinau, kad ten, į nežinomybę, niekada neišmokstama palydėti arba teisingiau – nepriprantama. Visada graudulys dėl trapios žmogaus baigties  suspaus vidujinį pasaulį, apvers jį, sumaišys, suplaks ir paliks gedėti visus likusius žemėje metus.

Kiekvienas žemės išsiskyrimas yra lyg repeticija pabūti skyrium nuo mylimųjų. Pabūti be kito. Tai lyg laikas apmąstymui – kokie mes buvome su savo artimaisiais, kokiais galėtume būti. Tada dar galime keisti ir keistis. Po paskutinio išsiskyrimo žemėje nebegali mūsų santykiai keistis, tačiau gali keistis mūsų, likusiųjų, asmenybė tam nepažiniajam susitikimui, kur nebebus daugiau palydėjimų.