2008 11 10

Aistė Paulina Virbickaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šiluma nepigs

Marijos Drėmaitės nuotrauka

Gotikos plytos, ruduojančios apie krosnies karštį, geltonai rausva vijoklinė kambario šviesa, mėlyni, balti ar juostelėmis mirgantys šalikai, rūkai, mielai sugeriantys nuojautas, bet nieko nežadantys. Rūkai. Net ne rūkai – dūmoji į rūką, tikrą ar įsivaizduojamą, vis kažkoks dalyvavimo jausmas. Toks nevykęs mėginimas pasigaminti šilumos, o tik rankos sušąla.

Tai mano mėgstamiausia liūdna šio rudens istorija.

Kažkodėl tavo SMS labai jau piktai pypsi“, – pirštai greičiau paspaudė siųsti nei apsisprendė. Greit gautas atsakymas liko be dėmesio, išsiblaškęs perskaitė jį gerokai vėliau. Šypsojosi. Žiūrėjo į telefoną lyg į naują daiktą. Iš tiesų labiau žiūrėjo į save, taip pat kaip į naują. Girdėdamas skambančio telefono signalą žinojo – skambinantysis linksmas, nekantrus, oficialus, išsigandęs. Ir emocijas reiškiantys blyneliai-veidukai ekrane nebeklaidino. Kitą dieną svarbiame susirinkime tyčia neišjungė telefono garso – kurį laiką vis dar save tikrino.

Draugo apšauktas bepročiu, įsitikino, kad tai ne beprotystė. Kad nereiktų nuolat pakeleiviams aiškintis, kodėl nenori įjungti muzikos, teko gerokai paplušėti, kol sugadino magnetofoną. Bet buvo dėl ko – automobilio variklio ūžesys geriau nei asmeninis astrologas nupasakodavo dienos nuotaiką ir kelionės baigtį. O vieną nuobodžiaujantį lietingą ir šiek tiek vienišą vakarą ieškodamas kuo įdomiu užsiimti internete, gerokai paabejojęs išdrįso ranka paliesti jį dominusios moters blogo vaizdą ekrane. Ranka prabėgo malonių pirmojo pasimatymo virpuliukų vora. Bet ne tai svarbiausia, atrodo, kad pajuto. Nebuvo iš tų, kurie skaito svetimus laiškus ar žvilgčioja pro naktinės užuolaidos kraštą, tačiau geriau pagalvojęs nusprendė: juk blogas yra asmeninė, bet vieša erdvė. Kas kiek gali, tas tiek ir pasiima. Tad aplankydavo jį dažniau. Nebeabejojo pojūčiais. Ji, ta moteris, gan dažnai būdavo šiltai viltinga, tai kas, kad pylė prastus eilėraščius ir krūvom krovė banaliausias iš labai arti fotografuotų gėlių, šaligatvio plytelių ar katės akių nuotraukas. Susitikęs „gyvai“ paklausdavo, kaip ši begyvenanti ir šypsodavosi. Tiesa, šypsodavosi ne jai, o savo žinojimui.

Atsakymas nebuvo toks svarbus.

Kol kas man nelabai įdomi istorijos pabaiga, nors įtariu, kad tai galėtų būti naujos religijos atsiradimas. Vadinama neopagonybe ar kokiu techteizmu, ji būtų labai argumentuotai ir emocionaliai pagrįstai kritikuojama ir kartu nesuvaldomai plistų visame pasaulyje. Galbūt ilgainiui net įgautų kažkokią materialią vaizdinę išraišką, nors nebūtinai. Istorija gi ne apie ateitį, apie šį rudenį. Apie šilumą, kurios turi tos romantiškos plytos ir paliesti nesileidžiantys lapai, ir šalikų siūlai bei spalvos, ir tolimi rūkai bei sodrūs dūmojimai, turi, bet per mažai. Na, mažokai. O jei ko trūksta – nėra ko verkšlenti, reikia imti ir pasigaminti. Ieškoti naujų resursų. Šiuo atveju – emocinės šilumos.

Ir prašau negalvoti, kad manoji istorija laužta iš piršto. Dar vasarą viena gauta SMS džiaugėsi, kad maniškė žinutė nuskambėjo (nuskambėjo – ne perkeltine, o tiesiogine – skambėjimo kaip garso – prasme) linksmai. Tuomet krykščiau ir reikalavau patvirtinančių įrodymų. Įsibėgėjus rudeniui iš visai kitų ir kitokių rankų vėl gavau mano nuotaikas iš telefono pypsėjimo demaskuojantį trumpąjį pranešimą. Ruduo – laikas ne krykštauti, o rinkti. Tad ėmiau ir surinkau.

Jei kam įdomu – vienu atveju buvo atspėta, kitu – prašauta pro šalį. Matyt toks pats ir mano išgalvotos istorijos išsipildymo santykis. Tačiau tai visiškai nekeičia esmės – žmonės netapo šaltesni. Kai kurie gal tik ėmė žvalgytis naujų būdų neišvengiamai atsirandantiems plyšiams užtaisyti. Technologijas iš tiesų galime vadinti žmogaus tęsiniais (įrankiais). Ar verta stebėtis, kai mėginama tuos savo tęsinius sušildyti ar personifikuoti? Automobiliui suteikiant vardą, gražiai įkalbinėjant kompiuterį veikti, girdint emociją telefono skambėjime ir panašiai. Juk lygiai taip pat savo mąstymo ar jutimo modelį primetame naminiams gyvūnams ar prieš akis iškylantiems peizažams. Šiandien, gyvendami technologizuotoje aplinkoje, mėginame savais bruožais sušildyti ir ją. Trapu, šiek tiek beviltiška, lengvai grėsminga (kraštutinumų atveju) ir todėl – žavu. Jei galvosime ne apie santykių (šilumos) technologizavimą, o mėginimą suteikti šilumos technologijoms. Žmogiškos šilumos, kuri, sprendžiant iš visko, tikrai nepigs.

Reklama: lietuviskigaminiai.lt