2008 11 26

Giedrius Kiaulakis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Giedrius Kiaulakis. Skurdo pokštai

Praėjusią savaitę Statistikos departamentas pristatė metinį leidinį „Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2007“. Leidinys nuteikia ne itin optimistiškai, nes sunku patikėti, kad toks didelis procentas šalies gyventojų dar priverstas kažkaip verstis be elementarių higieninių patogumų.

Bet yra pranešime spaudai ir nedrąsių bandymų pakelti ūpą, nurodant, jog gyvenančiųjų žemiau skurdo ribos skaičius, palyginti su 2006-aisiais, sumažėjo 0,9 procento ir šiuo metu siekia 19,1 procento. Skaičius nėra netikėtas, nes jis labai menkai kinta per pastaruosius 10 metų, nors per tą laiką šalis vargais negalais atlaikė ūkio nuosmukį ir ūkio pakilimą.

Kur kas įdomesnė yra pati skurdo riba – Statistikos departamento skaičiavimais, standartinei dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimai ji sudaro 1188 litus. Na, o jei tokia šeima disponuoja 1200 ar 1300 litų mėnesinėmis pajamomis, tai Lietuvos Respublika ją traktuoja kaip visai pasiturinčią. Geriau nebandykime įsivaizduoti, kokių antžmogiškų sugebėjimų turi parodyti šeima, kad pragyventų už 1200 litų, tačiau visiškai akivaizdu, jog oficialioji skurdo riba su realybe turi nedaug bendro. Tiesiog dar vienas beprasmis koeficientas, kaip keliolikos metų senumo „minimalus gyvenimo lygis – MGL‘as“, siekiantis net 125 litus per mėnesį. Nors šiuo metu tokį MGL‘ą galima taikyti nebent žiurkėnams ar tarakonams, jis vis dėlto tebeegzistuoja kai kuriuose valstybės norminiuose aktuose.

Palyginimui galima pasidomėti, kaip skurdo ribą suvokia komerciniai bankai. Kas yra ėmęs būsto ar kitokią paskolą, žino, jog komerciniai bankai, apskaičiuodami galimos paskolos dydį, visada reikalauja, kad skolininkui po kiekvieno mėnesio įmokos liktų tam tikra suma pragyvenimui. Šiuo metu įvairiuose bankuose ši riba siekia 2500-3000 litų. O juk bankai nėra altruizmu trykštančios labdaros organizacijos, kurios nesavanaudiškai rūpinasi savo klientų gyvenimo kokybe, tai palūkininkai-lupikautojai, spaudžiantys iš skolininkų maksimalų pelną. Todėl galima teigti, kad ta pragyvenimo riba, žemiau kurios komerciniai bankai nenori palikti savo skolininkų, yra labai logiškai apskaičiuota, nors oficialiai tai nėra vadinama skurdo riba. Tiesiog bankams tokie skaičiavimai yra komerciškai svarbūs, o valstybiniam Statistikos departamentui visiškai nė motais, kad jo apskaičiuota skurdo riba neturi nieko bendro su realybe, svarbu tik metodikos laikytis. Kokia, beje, ta metodika?

Ji nėra labai sudėtinga. Statistikos departamento puslapyje www.stat.gov.lt nurodoma, kad skurdo rizikos riba yra 60 procentų ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos. Žmonių kalba šis biurokratinis pseudomokslinis žargonas reiškia, jog yra apskaičiuojamos vidutinės šeimų pajamos, atsižvelgiant į šeimų dydį, ir tada visos šeimos (namų ūkiai), kurių pajamos sudaro mažiau, kaip 60 procentų vidutinių pajamų, patenka žemiau skurdo ribos. Metodika nekvestionuojama, nes esą tokia pati taikoma visoje Europos Sąjungoje.

Taikant tokią skurdo ribos apskaičiavimo metodiką, labai tikėtina, kad žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių procentas bus labai panašus tiek visko pripampusiose Šveicarijoje ar Norvegijoje, tiek bado dietos besilaikančiuose Somalyje ar Mozambike. Pirmosiose šalyse vidutinės gyventojų pajamos yra kokius penkis kartus didesnės negu Lietuvoje, tačiau, be abejo, egzistuoja tam tikra grupė žmonių (įtariu, kad tie patys 15-20 procentų kaip Lietuvoje), kurių pajamos nesiekia 60 procentų „medianos“. Taigi, jie gyvena žemiau skurdo ribos, nors gali sau leisti be jokių įtampų nuomotis didelius butus ir išsimokėtinai įsigyti naujus automobilius. Na, o žiūrint į kitą pusę, Somalyje vidutinės šeimos pajamos yra kokie 50 dolerių per mėnesį, tad žemiau skurdo ribos atsidurs tik tie, kurių pajamos yra žemesnės negu 30 dolerių (ar tik nebus tai tie patys 20 procentų?). O kas pagal tokią metodiką yra somaliečiai, kurių šeima sugeba uždirbti 100 dolerių? Pagal šlovingą visoje ES naudojamą metodiką jie yra tikri piniguočiai, nors kažkodėl valgo ne per dažniausiai.

Kyla natūralus klausimas, kuriems galams reikalingi tokie skaičiavimai, kurie ne atspindi tikrovę, bet iškreipia ją iki absurdo? Prieš Briuselį pasipuikuoti „pasiekta pažanga“? Gal vis dėlto būtų prasmingiau skurdo ribą brėžti ten, kur ją brėžia viską realiau skaičiuojantys komerciniai bankai, ir nebandyti mulkinti savo piliečių optimistiniais skaičiavimais, kad žemiau skurdo ribos pas mus gyvena panašus procentas gyventojų kaip Vakarų Europoje. Procentas bus baisokas, užtat teisingas. Ir nepamirškime dar tų pusės milijono, kurie per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė Britų salose, Šiaurės Amerikoje, Ispanijoje ir dar balažin kur vien todėl, kad nepanoro gyventi žemiau skurdo ribos. Realios, o ne tos, kurią kasmet brėžia Statistikos departamentas.