Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mokslas 400 metų po Galilėjaus: mokslinių tyrimų vertės ir etikos paieškos

Italijos įmonių grupė „Finmeccanica“, iš vienos pusės, ir Popiežiškosios kultūros taryba, iš kitos pusės, lapkričio 26 dieną Romoje surengė seminarą „Mokslas 400 metų po Galilėjaus. Šiuolaikinių techninių-mokslinių tyrimų vertė ir etinis sudėtingumas“.

Tarp kalbėtojų buvo arkivyskupas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas, ir kardinolas Tarcisio Bertone, Vatikano valstybės sekretorius.

Kardinolas Bertone seminaro dalyviams perdavė popiežiaus Benedikto XVI sveikinimus ir linkėjimus, kad diskusijos pavyktų kuo geriau.

Vatikano valstybės sekretorius trumpai pastebėjo, kad su Galilėjumi siejama pažinimo prigimties transformacija, vadinamoji mokslinė revoliucija: protas ėmė remtis naujais pamatais ir matematiniu mąstymo būdu. Gamtos mokslas nustojo būti kontempliacijos vaisius, kaip kad šimtmečiais prieš tai, ir tapo dešifravimo darbu. Kasdieninė patirtis buvo pakeista eksperimentais pagrįstu žinojimu ir matematinėmis struktūromis.

Žinoma, mokslas nėra atskirtas nuo kitų žmogaus gyvenimo dimensijų, nuo žmonių lūkesčių, vilčių ar kančių, jis palieka socialinių ir antropologinių pasekmių. Todėl būtinas nuolatinis, atidus ir gilus mokslo tikslų ir ribų apsvarstymas.

Tai nėra lengva. Moksliniai tyrimai ir juose naudojami instrumentai vystosi labai greitai, sudėtingėja. Tai iškelia vis naujas etines problemas, o šių kompetentingas etinis įvertinimas dažnai „atsilieka“. Šis uždavinys darosi dar sunkesnis dėlto, kad mūsų laikais iš tradicijos paveldėtos moralinės normos blėsta. Visai nesunku kad tai degeneruotų į visišką normų nebuvimą.

Arkivyskupas Ravasi savo pranešime trumpai aptarė tiesos sąvokos raidą, tiesos ryšį su mokslu. Anot jo, klasikinė tiesos koncepcija tiesą pateikia kaip tam tikrą absoliutą, kurio žmogus ieško ir kuris maitina žmogaus protą. Kitaip tariant, tiesa yra objektyvi, ji yra transcendentinė žmogaus protui.

Tačiau ši šimtmečius vyravusi koncepcija palaipsniui buvo pakeista kita, beveik visiškai alternatyvia. Jos užuomazgų galima rasti dar antikoje. Graikų filosofas Protagoras teigė, jog žmogus yra „visko matas“, kitaip tariant, žaidėjas ir teisėjas tuo pat metu. Tiesa nėra „už“ žmogaus, bet yra nustatoma paties žmogaus kintančiose situacijose, priklausomai nuo interesų. Su modernybe ši koncepcija, kurią galėtume pavadint „subjektyvizmu“ arba, naudojant popiežiui Benediktui XVI būdingą terminą, reliatyvizmu, tampa vis labiau dominuojančia. Pavyzdžiui, Hobsas teigė, jog įstatymai kyla ne iš tiesos, o iš autoriteto.

Palaipsniui ši subjektyvizmo koncepcija išplito filosofijoje ir moksle, tiesos funkciją įvesdama į krizę. Nebemanoma, jog reikia tiesos ieškoti ar jai paklusti. Priešingai, ji išstumiama į epistemologijos paribius. Ir netrukus kai kurie žengė dar vieną žingsnį, teigdami, jog pati tiesos sąvoka yra kenksminga mokslui, jog ji yra pavojinga protui, tarsi būtų primestina ir pavergianti, tironiška.

Bažnyčios požiūris, anot arkivyskupo Ravasi, yra kitas. Tiesos sąvoka jai yra pamatinė. Be tiesos sąvokos pati Dievo Apsireiškimo, Įsikūnijimo istorija būtų nebesuvokiama. Arkivyskupas taip pat citavo popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI žodžius, kuriais buvo kritikuojama tokia mokslo samprata, kuri eliminuoja galutinius žmogaus klausimus, gryną patirtį pranokstančius horizontus. Kaip buvo patikslinęs Benediktas XVI, tiesos sąvoka tapo pernelyg susiaurinta ir ją reikia praplėsti.