2008 11 29

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Virginija Adomonytė. Beribė erdvė

Nenumaldomas ilgesys kviečia peržengti savo supratimo ir nuojautų ribas. Savo matymo lauką – vidinio regėjimo galimybes. Ilgesys sakralios, neaprėpiamos, nepažįstamos patirties ir tokios būtinos mūsų žmogiškumą papildyti, nuskaidrinti, perkeisti. Jis gena vis į tolesnes ir tolesnes erdves – čia nusitrina ribos, ir minties grynumas – toks permatomas ir nepagaunamas, toks viliojantis ir kviečiantis, toks nesibaigiantis – kai tas mintis, atplėšusi nuo savo žmogiškojo galimybių ribotumo, pakeliu į dieviškąją plotmę. Kai nesusipažinusi – susipažįstu, ir išdrįstu pažvelgti ten, kur vilioja begalybė.

O begalybė iš tiesų yra viliojanti, mįslinga, netikėta ir dosni. Dievas yra dosnus į Jį pažvelgusiems – ir mane supanti erdvė tuomet tampa stebuklingai nesibaigianti savo netikėtomis patirtimis. Toje Dievo begalybėje susiduriu su subtiliausiais netikėtumais, čia atsiveria nesibaigiančių atradimų galimybės. Visi neregimi pasauliai, prasidedantys ir pasibaigiantys Dieve, išplečia ir mano žmogiškąsias galimybes, matymo perspektyvą – perspektyvą į amžinai esantį atsinaujinimą.

Visa, ką talpinu tik savyje, yra suasmeninta, ir visi pavidalai, turintys būti begaliniai, virsta panašiais į mane, ribotai mąstančią ir matančią – baigtiniai ir nuobodūs. Jeigu lieku viena užsidariusi ir užsispyrusi, lieku miniatiūriniame pasaulyje, kuris yra tik siaurame mano matymo plote. Nieko nėra už mano ribotumo? Esu lyg vargšė, sutikusi su tokia apgailėtina padėtimi – gal ta būsena net didžiuojuosi – lyg visas pasaulis būtų mano rankose. Iš tiesų, esu vargšė monotoniškai besikartojančių savo tiesų apsuptyje. Negaliu žengti nė vieno žingsnio toliau savo supratimo, jei remiuosi tik savimi. Ribas jau mėginu praplėsti bendraudama. Bendraudama keičiuosi – keičiasi sustabarėjęs požiūris, gilėja vertinimas. Prieinantys žmonės papildo mano tuščias erdves, nubraukia nereikalingą susirūpinimą, beprasmį nuogąstavimą, betikslį minčių klaidžiojimą. Ir tokie pasikeitimai yra susitikus išmintingesnį, platesnio akiračio pašnekovą. Bet aš turiu drąsos žvelgti dar aukščiau. Be tos drąsos nebūčiau ieškančia, besiviliančia, tikinčia asmenybe. Pasiryžtu ar pamėginu ieškoti Dievo – mane vilioja Jo nepermanomas, nepasivejamas pasaulis. Žengiu į besiplečiančią erdvę – vis gilėjančią, gilėjančią.

Taip, aš norėčiau, kad mano matymas skrostų manąją širdį, daiktus, erdves. Tos erdvės neįsivaizduojamos ir nepalytėtos, tačiau mano nesugebėjimas jas užkariauti nėra kliūtis stiebtis. Kad turėčiau sakralią erdvę savo mintims. Man nepakanka mano susikurtojo pasaulio. Nepakanka, nes nuobodu ir skurdu. Ir kyla toks naivus klausimas: kodėl žmonės nepakelia akių virš savo galimybių, kodėl nepabando plėsti supratimo ribų – bent iš smalsumo? Kodėl atmeta galimybę net ja nepasinaudoję arba tos galimybės net nesvarsto – nekviečiama galimybė praturtėti? Širdimi ir protu praturtėti.

Liūdžiu dėl savęs ir dėl kito.

Vien ieškojimas Dievo išplečia žemiškojo pasaulio galimybes, jis nestabdo ir nevaržo žmogaus polėkio pažinti, mylėti, dalytis, kurti. Jis padeda atsitokėti, kalbindamas įvairove, mane supančia. Kiekvienas žemiškasis sumanymas turi pabaigą ir jau vien dėlto atneša nusivylimą. Noriu peržengti tą nusivylimą ir ribotas siekių galimybes. Mokausi džiaugtis ir visur mane lydinčia pabaiga. Pajuntu tą džiaugsmą, jeigu mano pabaiga yra nuolat prasidedanti.

Žmogus, sugebėjęs įkvėpti gyvybės sustabarėjusiai nuomonei, nejudriai minčiai, leidęs kritiškai pažvelgti į mano samprotavimus, pripildo naujumu. O Dievas mane keičia. Ateinu pas Jį pasikeisti. Tik keisdamasi pamatau, kas man dovanota. Dovanota vien už pastangą ateiti, už pastangą pasistiebti  Dieviškosios Žemės link, mane taip viliojančios nerealybės link, kuri yra nauja tikrovė su naujais pojūčiais, patirtimis. Kuri yra taip ilgai ieškota tikrovė – čia ilsiuosi, čia stiprėju, čia esu paguosta. Ir išskirtinėmis akimirkomis sugebu Ja gėrėtis.

Tada grįžtu į žemę netuščiomis. Mano akyse pasaulio daiktai įgauna dieviškumo atšvaitų ir kiekviename sutiktame žmoguje, matau dar neįvardytas galimybes būti laimingiems. Grįžtu į žemę netuščiomis – jau suprasdama, kad nelaimingumas labiausiai atitolina nuo Dievo. Jau sugebėdama sąmoningai mintyse ištarti: teatleidžia Dievas mano nelaimingumą…ir laukiu malonės. Galbūt prašau kantriai tylėdama. Atiduodama Dievui viską, kas nekviečia  Jo link, kad perkeistų. Kad išgirsčiau kvietimą. Išgirdusi einu, jausdama kiekvieno žingsnio svorį ir vertę. Leidžiuosi vedama tobulesnio už save, už visą žmonijos išmintį ir gerumą. Atiduodu mainais už tokią trapią ir tokią nepalaužiamą patirtį permatyti žmogiškąją prigimtį ir žengti dar vieną žingsnį. Ir dar vieną, kad jau nebesustočiau.

Ir išgirstu savyje lyg aimaną:

– … o kad tik nesustočiau.