Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

James R. Kelly. Kai mirtis nenori palikti

Vyro gedėjimo kelionė mirus žmonai

Mano žmona mirė pusę septynių ryto, spalio mėnesį, daugiau nei prieš aštuonerius metus. Daugeliui jos kolegų iš mokyklos, kurioje ji išdirbo per trisdešimt metų, aš sakiau, jog jai tas mirties laikas tiko, nes ji mirė kaip tik tuo metu, kai įprastai nubusdavo ir ruošdavosi eiti į darbą. O galiausiai gali būti lengviau mirti negu susitikti su studentais.


Airiams būdinga ką tik nubudus pajuokauti tarpusavy galbūt dėl to, kad pajuokavimas laikomas vienu iš tiesioginių dangaus pranašų. Tik šį kartą mano pajuokavimas nieko nepralinksmino, ir tai nėra taip blogai, nes nevykęs pajuokavimas gali būti laikomas tiesioginiu skaistyklos pranašu. Blogas ženklas, kai visiškai nepajuokaujama.

Mary Lou mirė per anksti, dar nesulaukusi šešiasdešimties, dar prieš išeidama į pensiją, nesulaukusi socialinio draudimo išmokų, prieš mūsų sūnui baigiant koledžą ir prieš tai, kai aš jai pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Ji mirė nuo krūties vėžio. Mes buvome didžiulės statistikos dalis, todėl negalėjome savęs laikyti išskirtiniais. Tiesa, turėjome sveikatos draudimą, todėl priklausėme ne tokiai nesėkmingai tos statistikos daliai. Dėl savo labai atsakingo būdo Mary galėtų būti tarp tų, kurie pasitikinčiai ir žavingai šypsosi reklamose ne vien dėl to, jog yra tik gyvi, bet dėl to, kad yra kaip amerikiečiai, kurie pasirengę išspręsti visas problemas. Ji kas metai tikrindavosi krūtis ir atlikdavo rentgenografiją, kaip rekomendavo gydytojai. Kai 1990-ųjų viduryje jai buvo pirmą kartą diagnozuota vėžio liga, jos gydytoja didžiavosi savimi dėl to, kaip puikiai pavyko Mary Lou krūties pašalinimo operacija. Mary Lou vis tiek pasirinko maksimalią programą: radiacijos procedūras, chemoterapiją, vaistus tokius kaip tamoxifen ir fosamax.

Aš maniau, kad viskas jau praeityje, gyvenimas tęsis, kaip ir anksčiau: Mary Lou ir aš toliau mokysime, auginsime mūsų sūnų, kas sekmadienį lankysime senelį, švęsime šeimos sukaktis, žiūrėsime, kaip pralaimi „Mets“ (beisbolo komanda). Tą 1997 metų dieną, kai Mary gydytojas pasakė, jog patikrinimas skeneriu parodė vėžio pėdsakų plaučių srityje, mus ištiko šokas. Aš tikėjau jo balso tonu ir pasakyta žinia, kaip ir pirmą kartą, kai jis sakė: „Gydymą pradėjome laiku. Tereikia tik radiacijos ir chemoterapijos, ir viskas bus gerai.“ Tačiau vieną dieną, praėjus pusmečiui, Mary atsibudusi pajuto, jog negali pakelti rankos. Po dvylikos valandų greitosios medicininės pagalbos palatoje mes sužinojome, kad vėžys išsiplėtė į jos smegenis.

Malda atskirai ir kartu

Didesnė radiacijos dozė tegali tik šiek tiek atitolinti tai, kas neišvengiama, tačiau tai jai leido dalyvauti mūsų sūnaus mokyklos baigimo ceremonijoje. Visą laiką gydymo procesas buvo tęsiamas namuose. Kartą vienas draugas paklausė, ar mes neplanuojame kelionės į Lurdą. Apie tai nė vienas iš mūsų niekada nepagalvojome. Taip atsitiko ne todėl, kad menkai vertintume Marijos vaidmenį apvaizdos paslaptyje. Po sekmadienio Mišių Angeliškosios Marijos bažnyčioje Mary Lou visada eidavo pasimelsti prie Marijos statulos, esančios didžiojo altoriaus kairėje. Mes su sūnumi Džimu pasilikdavome suole ir jos palaukdavome. Ir dabar retkarčiais aš nueinu į tą pačią vietą ir sakau: „Mano malda yra tokia pat, kaip melsdavosi Mary Lou.“ Taigi nebuvo taip, kad aš būčiau abejojęs stebuklais, kurie gali įvykti Lurde, tačiau tuo pat metu man atrodė, jog Brukline jie gali taip pat įvykti, kaip ir Prancūzijoje.


Mary Lou ir aš melsdavomės kasdien, bet ne kartu, išskyrus vieną trumpą maldą. Neprisimenu tiksliai, kaip tai prasidėjo. Atrodo, jog tai atsitiko, kai jai buvo ketvirta vėžio stadija. Visa vyko labai paprastai, mes melsdavomės iš karto po pusryčių, prieš pat jai grįžtant į lovą. Melsdavomės 95 psalmės posmu, kuris dažnai kartojamas kaip atliepas Palmių sekmadienį: „Jei šiandien girdi jo balsą, neužkietink širdies.“

Tai patiko mums dėl dviejų dalykų. Priminimas neužkietinti širdies visada būdavo laiku, nors labiau reikalingas man negu jai. Tačiau taip pat, ir tai ypač patikdavo Mary, atrodė teisinga kiekvieną dieną prisiminti, jog, nepaisydami savo menkų kūno, proto ir dvasios jėgų, mes turime klausyti, ko Dievas prašo tuo momentu. Ligos, net ir mirtinos, nekeičia esmės. Šis psalmės fragmentas tapo mums toks svarbus, kad vėliau aš jį užrašiau ir ant atminimo kortelių jos laidotuvėms.

Laikas iki Mary mirties labai prailgo. Mes įėjome į tokį ritmą, kuris, atrodė, niekada nesibaigs. Mary Lou nešiojo peruką ir negalėjo valgyti daugelio valgių. Dabar ji maitinosi vien Haager-Dazs ir Carvel ledais. Taip anksčiau buvęs jos savaitgalio malonumas dabar tapo kasdieniu maistu. Aš sumažinau paskaitų skaičių ir įsipareigojimų universiteto fakultete, o dvi dienas per savaitę, kai turėdavau dirbti, su ja pabūdavo ilgametė šeimos draugė. Ji buvo ir tą rytą, kai Mary Lou mirė.


Tikėjimo neaiškumai

Galima pagalvoti, kad po daugelio mėnesių ligos mirtis neturėtų būti netikėta. Tačiau net ir tikėtina mirtis atneša netikėtumų. Mane šokiravo užklupusi didelė širdgėla ir gili vienatvė, kurios apėmė po tos miglotos savaitės: gedulingos apeigos, laidotuvės, jų dalyvių apsilankymas namuose ir užduotis padėkoti šimtams atsiuntusiųjų užuojautas. Labiausiai mane nustebino tai, kas atsitiko mano tikėjimui. Man, kaip pavyzdingam savo kartos katalikui (tikriausiai ir pavyzdingam žydui ar musulmonui), tikėjimas yra taip tikroviškai susipynęs su kasdienio gyvenimo liturgijomis, tokiomis kaip sekmadienio Mišios, šventadieniai, krikštai, maldos, kad netgi šokiruojanti žinia ir ilgai trunkanti vėžio liga neatėmė drąsos. Tačiau, kai sudūžta pati kasdienybė, tikėjimas gali pasikeisti dramatiškai. Mano tikėjimas neišnyko, bet jis susigūžė. Anksčiau buvęs saugiai paslaptingas, dabar jis atrodė labai neįtikinamas, ne neįtikėtinas, bet neįtikinamas. Didelio, apimlaus ir iš esmės džiugaus naratyvo detalėms prireikė kruopščios peržvalgos, o antraeiliai dalykai staiga tapo svarbiausi. Aš pradėjau skaityti katekizmą apie man jau žinomus, tačiau primirštus dalykus. Man staiga kilo specifinių klausimų. Ar Marija (po mirties) buvo iš karto teisiama ir paskirta į dangų (ar į skaistyklą)? Koks sąryšis tarp visuotinio Paskutiniojo teismo ir mūsų asmeninio teismo? Jei katalikai susijungia su savo kūnu danguje tik po visuotinio Paskutiniojo teismo, ar tai reiškia, kad nėra dangaus, ar bent jau po asmeninio teismo dangus dar nepilnutinis? Ir (nors atrodo, kad kūno susijungimas su siela labiau tikėtinas klausant pasakojimų apie pragarą) ką papildomai kūno pridėjimas reikš danguje, kai Jėzus sakė sadukiejams, jog prisikėlę žmonės nei ves, nei tekės, o bus kaip angelai danguje?

Užrašas iš praeities

Praėjus keleriems metams po Mary Lou mirties, radau raštelį, kurį ji įdėjo į mano lagaminą, prieš man išvykstant į kasmetinį suvažiavimą. Tos kelionės man visada siedavosi su tam tikru rūpesčiu dėl pranešimo teksto, kurį reikėdavo pateikti. Dabar tai atrodo kvaila, tačiau tada būdavo svarbus dalykas. Užrašas ant rasto lapelio buvo trumpas, paprastas, bet kartu ir magiškas: „Sveikas, mielasis, atsipalaiduok! Greitai pasimatysime! Myliu, Mary Lou.“ Netrukus tai tapo mano kasdienes maldos dėmesio centru ir mano depresijos pabaigos pradžia.

Kitaip negu psichines ligas gydantys vaistai, negalintys išgydyti mirties, o tik sukelti sąstingį, mano žmonos Mary žodžiai, dabar sakramentiškai tapę malda, visus tuos specifinius teologinius neaiškumus, kilusius iš mano nuo kasdienybės inkaro atitrūkusio tikėjimo, darė visiškai nereikšmingus. Tai, ką katekizmas sako apie mirtį, dabar man atrodė visiškai prasminga: kad mūsų pomirtinis gyvenimas yra už bet kokio mūsų supratimo ir gebėjimo jį apibrėžti, o jį apibūdinti tegalime tik įvaizdžiais, tokiais kaip „vestuvių puota“ ar „dangiškoji Jeruzalė“, arba kaip tame, po keleto metų rastame lapelyje užrašas –  greitai pasimatysime. Mintis, kad Mary žodžiai negali būti tiesa, prieštarautų visatos, liudijančios sukūrimą, tvarkai.

Taigi, pasakiau sau, aš turiu jos paklausyti ir atsipalaiduoti. Tariau sau: „Mėgink dėstyti universitete, bandyk būti draugu, vėl žaisk tenisą, nors ir pralaimėtum, žiūrėk rungtynes, kurias vis pralaimi „Mets“ komanda, tikėk Mary žodžiais – greitai pasimatysime.“ Aš suvokiau, jog tai yra tikėjimas, labiau gimęs iš vilties, ir viltis, gimusi iš tikėjimo, negu kas nors akivaizdžiai aiškaus. Tačiau Mary užrašą pavertęs malda, galėjau vėl ištarti: „Jei šiandien girdi jo balsą, neužkietink širdies.“ Be tokios maldos galbūt nebūtų verta gyventi. Mirtis neišvengiamai sustingdo širdį, tačiau tas sąstingis neturi vesti į širdies užkietinimą, kuris gali būti esminis mirties apibūdinimas. Katekizmas, cituodamas 1 Jn 3, 14-15 „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“, mums primena, kad negalime vienytis su Dievu kitaip, kaip tik laisvai pasirinkdami jį mylėti.

Praėjus metams po to, kai radau Mary raštelį, ant šeimos kapo paminklo prirašiau šią 95 psalmės eilutę „Jei šiandien girdi jo balsą, neužkietink širdies“. Taip vietoje stebuklo aš atradau sakramentinį ženklą.

When Death Will Not Leave
2008 m. balandžio 14 d., America
Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ

Bernardinai.lt