2008 12 13

bernardinai.lt

Bitutė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Maldos skirtinguose pasaulio kraštuose

Iš pradžių maniau, kad melstis galima tik atsiklaupus ir sudėjus priešais save rankas. Taip įvairiuose paveiksluose nupieštus mačiau besimeldžiančius šventuosius. Paskui supratau, kad Dievas girdi visada – nesvarbu, ar meldiesi sėdėdamas, stovėdamas, ar net atsigulęs ir susisupęs į šiltus patalus prieš užmigdamas. Vis dėlto kiekvienoje religijoje yra nusistovėjusios tam tikros maldos formos.

 

Musulmonų maldos miesto linkui

Vienas iš penkių didžiųjų pranašo Mahometo įsakymų musulmonams yra salatas – priesakas visiems kartu melstis penkis kartus per dieną tiksliai nurodytu laiku. Auštant, vidurdienį, popiet, saulėlydžiu ir sutemus musulmoniškuose kraštuose visur ima skambėti varpai, šaukdami žmones melstis. Išgirdę varpus, musulmonai meta visus darbus, atlieka ritualinį apsiplovimą ir skuba pradėti bendros maldos. Maldos vadovui imamui davus ženklą, vyrai ir moterys išsirikiuoja į gretas arti vienas kito ir pradeda kartoti maldos žodžius iš savo šventosios knygos Korano. Tai darydami jie atlieka ritualinius judesius – pradėję melstis stati, lenkiasi visu kūnu, kol parklumpa ir kakta paliečia žemę. Tai daro visi vieningai. Įdomu, kad musulmonai visada meldžiasi veidu atsisukę į Mekos miestą, kur dunkso Juodasis Kaabos akmuo, musulmonų laikomas didžiausia šventenybe. Taip malda suvienija visą pasaulio musulmonų bendruomenę.  

Induistų miesto malda

Daugelis induistų maldos ritualą atlieka tris kartus per dieną. Induistai meldžiasi iki pusės apsinuoginę, basi, sėdėdami ant žemės sukryžiavę kojas, akis įsmeigę į savo nosies galiuką, veidą atsukę į tekančią saulę. 

Anksti ryte malda pradedama kartojant mantrą „OM“. Paskui maldininkas kartoja savo garbinamo Dievo vardą. Susiriša ant galvos plaukų kuokštą ir meldžiasi: „Mes medituojame spindulingosios saulės pasigėrėtiną garbę. Tegul ji įkvepia mums išminties.“ Tada tikintysis gurkšteli vandens, pakartoja Dievo vardą ir išpurškia vandenį aplink tą vietą, kur sėdi. Tada jis paliečia šešias savo kūno dalis kaip Dievo buvimo savyje ženklą ir vėl kartoja maldas, medituoja. Malda baigiama vandens paaukojimu ir nusilenkimu. 

Šokiai Dievui

Pirmykštes religijas išpažįstančiose tautose nepaprastai svarbi maldos forma yra šokis. Atliekant ritualinius šokius genties nariai išsipaišo kūnus ritualiniais ženklais, užsideda kaukes. Čia kiekvienas judesys ir išvaizdos detalė turi savo prasmę ir reikšmę. Šokėjai tiki, kad kaukės gali suklaidinti piktąsias dvasias ir nukreipti jas nuo namų. Atliekant specialias šokio figūras siekiama atkurti santykius tarp Dievo, žmogaus ir žemės, tikimasi protėvių palaiminimo ir pagalbos. Tam tikri šokiai padeda apvalyti užterštą genties gyvenamos teritorijos erdvę, apsaugoti žmonių gyvybę. 

Dievo garbinimas šokiu būdingas ne tik pirmykštes religijas išpažįstančioms tautoms. Budistų vienuoliai Tibete turi specifinius Dievo garbinimo šokius, vadinamus čamais. Šokant čamą, judesių kalba pasakojama apie šventųjų dvasines patirtis arba Dievų gyvenimą. Vienuoliai, vilkėdami labai įspūdingus kostiumus, įkūnija įvairias gamtos arba mistines jėgas, žvėris. Čamai tęsiasi ištisas savaites nuo ryto iki vakaro. Jie reikalauja ne tik didelio vienuolio fizinio pasirengimo. Tai kartu ir dvasinės praktikos. 

Viena islamo religijos atšakų yra sufizmas. Sufijai (taip vadinami sufizmo sekėjai) praktikuoja labai įdomų ritualą – jie ilgai ilgai sukasi apie savo ašį, kartodami Korano žodžius: „Visa, kas yra Danguje ir Žemėje, kyla iš Dievo.“ Kodėl taip daro? Visatoje vyksta nenutrūkstantis judėjimas: kiekviena mažiausia dalelytė – net ir atomai, elektronai – nepaliaujamai juda, žvaigždės ir planetos keliauja savo orbitomis. Atlikti sukimosi ritualą sufijams reiškia sąmoningai įsilieti į visatos harmoniją ir tokiu būdu pašlovinti jos Kūrėją.  

Maldos karoliai

Ne tik krikščionys meldžiasi, naudodami karolius. Kiek siekia istorinės žinios, maldos vėrinys sugalvotas Indijoje. 

Budistų ir induistų maldos karoliai vadinasi Japa mala. Japa – tai dievybės vardo arba mantros kartojimas, mala – vėrinys. Įvairiuose kraštuose Japa mala turi nevienodą karoliukų skaičių: nuo 108 iki 111. Japa mala skirta šimtui mantrų sukalbėti, o karoliukai, viršijantys šimtą, – padarytoms klaidoms atitaisyti.

Krikščioniškuosius maldos karolius – rožinį, melsdamasis dykumoje, sugalvojo šv. Antanas IV amžiuje. Tiesa, jo rožinis buvo paprasčiausia virvė su mazgeliais. Romos katalikų rožinį sudaro 60 karoliukų. Ties jais kalbamos „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ arba „Garbė Dievui Tėvui“ maldos. Rytų krikščionys rožinį naudoja Jėzaus Širdies maldai kalbėti. Ties kiekvienu karoliuku Rytų krikščionys ištaria: „Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Kai kurie protestantai melsdamiesi naudoja 18 karoliukų vėrinį, vadinamą „Gyvenimo perlai“. 

Maldos ratas

Apsilankę cerkvėje, pamatysite daugybę uždegtų žvakučių. Čia pat galima nusipirkti žvakutę ir ją uždegti greta kitų. Žvakutes cerkvėje žmonės uždega ko nors prašydami arba už ką nors dėkodami Dievui. 

Ši Rytų krikščionių tradicija man kažkuo primena tibetiečių Maldos ratą. Jis paprastai būna padarytas iš metalo, medžio, odos. Ant jo surašytos įvairios maldos, mantros ir religiniai simboliai. Tibetiečiui pasukti Maldos ratą – tai tas pats, kas pasimelsti. Iš tiesų tai ir yra tas pats, nes sukdamas Maldos ratą tikintysis visada meldžiasi (kalbėti tam tikras mantras, sukant Maldos ratą, privaloma, jei nori, kad sukimas turėtų prasmę). Tiesa, yra Maldos ratų, kuriuos suka vanduo, ugnis, vėjas ir net elektra. Tikima, kad šie Maldos ratai taip pat teigiamai veikia visas pasaulio būtybes.  

 

Rašė Audronė Pociutė