2008 12 26

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Virginija Adomonytė. Neišsiųsti laiškai

Kaskart baigiantis metams rašau laišką į Dangų. Rašau kasmet. Ir kasmet jų neišsiunčiu. Nesiryžtu. Laiškų jau parašyta tiek, kiek gyvenimo metų. Pirmaisiais mano gyvenimo sąmoningais metais tokius laiškus rašiau mintyse – dar nepažinau raidžių. Juos sudėdavau į niekam neprieinamą minčių salą ir laukdavau postūmio  išsiųsti. Ir dabar įdedu parašytus laiškus į niekada neatrakinamą stalčių ir vis viliuosi, jog kitas bus tobulesnis, aiškesnis, ne toks pretenzingas ir su didesniais pasiekimais. Viliuosi, kad kitų metų laiške bus surašyta viskas, kuo norėjau pasidalyti. Gal tas vienintelis laiškas atrakins slaptąjį stalčių ir padrąsins išsiųsti užmirštuosius. Visus. Su visa daugiamete išgyvenimų patirtimi.

Ir taip rašau tą vienintelį laišką. Su pasikartojimais, vis ieškodama iškalbingesnių žodžių – kad tik būčiau išgirsta, pastebėta, suprasta:

– Atėjau viena, niekieno nelydima. Norėčiau, kad tai būtų asmeninis susitikimas. Viešpatie, turėjau ne vieną progą įsitikinti, kad Tu kiekvieną kalbini tik jam suprantamu būdu.  Ir mes, kiekvienas, kalbiname Tave nepakartojamai, savita minčių kalba.

– Atėjau metų pabaigoje surinkusi praėjusias, jau išgyventas mintis, žodžius, veiksmus. Atėjau nedrąsiai. Prieš pradėdama vardyti savo prašymus ateisiančiam laikui, išdėlioju prieš Tavo akis jau užpildytą laiką ir su nerimu laukiu įvertinimo. Nes akivaizdžiai pati pamatau – ne viską Tavo duotą priėmiau, ne visko nereikalingo atsisakiau. Nešiojau nereikalingas naštas. Atsiprašau dėl savo trumparegiškumo. Esu nusivylusi savimi. Tą sakinį atsimenu kasmetiniuose savo laiškuose. Jis kartojasi, kaip ir mano kaltės – nesugebu išsiveržti iš savo ribotumo. Todėl prašau įskaityti bent mano pastangas pasikeisti. Skubu pasakyti, kad ne kartą yra aplankiusi ir sielos giedruma, atnešanti tokią ramybę, kurioje atpažįstu Tave.

– Atėjau pasakyti, kad dėkoju už tokias akimirkas. Derėtų už viską dėkoti. Ir žinau, jog už viską padėkoti nepajėgsiu. Yra dalykų, kurie žeidė skaudžiai ir paliko gilią nuoskaudą. Ir stoviu čia klausiamu žvilgsniu: atleisk, kad nepajėgiu už viską padėkoti. Priimk bent mano nuoširdumą. O kad leistumei bent akies krašteliu pažvelgti į mano, mūsų visų, gyvenimo kontekstus. Gal tada suprasčiau ir sugebėčiau padėkoti už viską. Bet tai neduota. Tik praėjusio laiko juostoje galiu rasti užuominų ar net vienaip ar kitaip išsisprendusių reikalų, kurie paaiškina ir skaudžiausius dalykus. Ne visus ir ne viską – kažką derėtų palikti vienam Dievui. Taip sakau guosdama save. O jeigu esu nepaguodžiama – verkiu, ašaros irgi yra mano gyvenimo dalis – jos turi būti išverktos. Tik norėčiau, kad tai būtų mažesnioji gyvenimo dalis. Toks būtų mano prašymas.

– Atėjau paprašyti, jog mane kalbintumei garsiau, nes esu pernelyg užsiėmusi savo reikalais, kad tave išgirsčiau. Ir taip sustoja prieš mane dienų dienos nieko nekalbančios, niekam nereikalingos. Net man pačiai. Todėl prašau ateityje padovanoti supratimą ne visko norėti ar net norėti to, ko iš tikrųjų nenoriu. O taip prašau todėl, jog esu nenuovoki pasirinkdama. Tik bijau pasakyti, kad viską, Viešpatie, palieku Tavo nuožiūrai. Bijau, nes tikrai nesugebėsiu be širdies graužaties vieno atsisakyti ir kitą priimti. Tad prašau: išauklėk mano širdį. Žinau, daug metų tai darai, bet esu negabi ir nepaklusni mokinė. Todėl prašau duok dar man laiko. Ne, ne tam, kad nudirbčiau visus suplanuotus darbus, išpildyčiau sumanymus, bet laiko Tave labiau pažinti ir pamilti. Kad tas laikas nepražūtų veltui, kad nepraeitų be Tavo palaiminimo. Prašau apsaugok ateinančiais metais nuo tuščių minčių bei veiksmų ir tylos laiką taip pat Pats užpildyk. Kad tuo Tave, savo Kūrėją, pagarbinčiau. Kad atsiminčiau to neužmiršti. Ir kad „ turėčiau“ tam laiko, nes laikas – tai Tavo, kaip aš galiu jį turėti ar neturėti. Todėl prašau leisk savo dovanotąjį laiką Tau vėl padovanoti – jau  savo pastangomis gyventi. Tai toks tikinčio žmogaus laiškas. Ir dar nepabaigiamai rašau:

– Atėjau paprašyti atskleisti pasaulio įvairiapusiškumą, kad tapčiau lanksti žmogiškosioms vertybėms. Neleisk užsidaryti savyje, nes visur ir visuose tematyčiau savo atvaizdą.

– Atėjau ne tik pasakyti, bet ir nepasakyti. Tu žinai, jog po gražiomis ir iškiliomis mintimis yra mano kasdienybė, mano smulkūs, bet man tokie svarbūs norai. Aš nutyliu juos, kad Tu geriau juos išgirstum iškalbingame mano tylėjime. Sakau tai lyg nenorėdama gaišinti Tavojo laiko įvairiomis gyvenimo smulkmenomis kartu vildamasi, jog Tavo laikas begalinis. Kad visi ir visa telpa jame. Tuo man skirtu laiku norėčiau nuolat būti Tavo dėmesio centre. Ir suvokiu, kad tai ne tik duoda, bet ir įpareigoja. Todėl prašau tą pareigą leisk suvokti ne kaip nuolatinę naštą, bet mielą širdžiai užduotį, paguodą protui.

– Atėjau pasakyti, kad norėčiau susitikti dažniau negu kasmetiniuose laiškuose ir norėčiau…

Bernardinai.lt