2014 01 01

Enzo Bianchi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Enzo Bianchi. Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Lk 2, 16-21

„Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.“ Ši trumpa eilutė – tai šiandienos Evangelijos ištraukos pabaiga ir kulminacija. Joje minimi trys pamatiniai įvykiai tos šventės, kuria pradedami ir pasaulietiniai metai Vakarų pasaulyje. Taigi, pabandykime įžengti į šios trigubos paslapties kontempliaciją.

Jėzus gimė Betliejuje (plg. Lk 2, 4.15), tačiau galime sakyti, kad praslinkus aštuonioms dienoms yra patvirtinama jo tapatybė ir priklausymas: kaip reikalavo Įstatymas, Jėzus buvo apipjaustytas, kad įžengtų į „šventąją sandorą“, kurią Dievas sudarė su Abraomu (plg. Per 17, 10–11). Toji žaizda, kuri liks Jėzaus kūne visam laikui, parodo, kad jis yra Abraomo sūnus, t.y. esantis neatšaukiamoje ir amžinoje sandoroje su Dievu: ženklas, įrėžtas Jėzaus kūne, žymi tai, kad jis yra izraelitas ir izraelitas amžiams. Lukas mini šį įvykį, kadangi jis yra būtinas Jėzaus tapatybei ir priklausymui: apipjaustymas yra protėviams duoto ir dabar išsipildžiusio pažado ženklas (plg. Lk 1, 72–73). Jis yra svarbus net ir žinant, kad Naujoji Sandora, kurioje svarbiau yra ne žmogaus rankomis atliktas apipjaustymas (plg. Kol 2, 11), bet širdies apipjaustymas, kurio reikalavo ir pranašai (plg. Jer 4, 4) …

Tačiau apipjaustymo ceremonijos metu taip pat yra duodamas vardas gimusiam vaikui. Šitaip atsitinka ir Jėzui: Juozapas ir Marija jį pavadina Ješua. Iš tikrųjų šis vardas, kuris susijęs su netariamuoju Dievo Vardu JHWH, yra duotas ne žmonių, o paties Dievo (plg. Lk 1, 31): Jėzus yra vaikas, kuris gimsta dėl Dievo noro ir jam veikiant, todėl ir vardą jis gauna iš Dievo. Ješua reiškia išganymo šaukimąsi – „Viešpatie, išgelbėk!“, bet taip pat ir išganomąjį veiksmą – „Viešpats išgelbsti.“ Šis vardas, kuriame slypi asmeniškiausias ir unikalus Jėzaus pašaukimas, leis tikinčiai krikščionių bendruomenei vadinti jį „Dievo Sūnumi ir Viešpačiu“ (plg. Lk 1, 32–33). Tai šventasis Vardas, kuriuo bus išgelbėti žmonės; Vardas, per kurį bus daromi ženklai; Vardas, kurio dėka Dievo karalystė plėsis, o Šėtonas atsitrauks. Visa krikščionybės istorija liudija šio Vardo galią, šventumą ir malonę, kai jo šaukiamasi džiaugsme ar ašarose, gyvenimo pradžioje ar prie mirties slenksčio…

Galiausiai, Jėzus „gimė iš moters“ (Gal 4, 4), ir ta moteris yra Marija, mergelė iš Nazareto, į kurią Dievas pažvelgė su išskirtine meile (plg. Lk 1, 48). Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (plg. Lk 1, 35), ir Dievo valia ji pagimdė tą, kurį tik Dievas galėjo duoti žmonijai. Aukščiausiasis tapo Žemiausiuoju, begalinis tapo baigtinis, amžinasis tapo laikinas, stiprusis tapo silpnas – visa tai įvyko Marijos įsčiose. Taip, Šventoji Dvasia savo galybe pridengė Marijos įsčias ir ją padarė paties Viešpaties motina: Jėzus bus vadinamas Marijos sūnumi ir Dievo Sūnumi. Šitaip palaimintasis šios moters įsčių vaisius yra Dievo pažadėtas palaiminimas Abraomui, kuris dabar įsikūnijo Jėzuje, tapo žmogumi, kad visos tautos būtų palaimintos jo Vardu. Išties Marijoje „žemė davė savo derlių ir mus palaimino Dievas“ (Ps 67, 7).

Pasaulietinių metų pradžioje, pagal kurią matuojame mūsų gyvenimo įvykių tėkmę, ši šventė skelbia ypač reikšmingą žinią: Dievo palaiminimas žmonijai, t. y. Jėzus, gimęs iš visos žmonijos simbolio – Marijos, mus lydi kiekvieną mūsų gyvenimo dieną; tai yra vestuvių tarp Dievo ir jo mylimų žmonių palaiminimas.

Iš italų kalbos vertė Elena Šiaudvytienė

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu