2009 01 19

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ridas Viskauskas. Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę

Vytautas V. Landsbergis labai darbštus – greta kino darbų jis per sezoną pastaraisiais metais sukuria bene po du spektaklius. Naujas jo spektaklis – „Uodų pasakos“, kurį režisierius pagal savo kūrinius sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre su jaunaisiais aktoriais Agne Šataite (Dievo karvytė Monika), Tomu Stirna (uodas Bimba), Pauliumi Ignatavičiumi (uodas Bamba) bei lakoniškos scenografijos meistre dailininke Ramune Skrebūnaite.

Spektaklio pradžioje, kaip įprasta, esame supažindinami su veikėjais ir situacija. Taigi pirmas pasirodo pasimetęs T. Stirnos smulkutis uodas Bimba, kilęs iš Minsko (mėgsta autorius, kaip literatas, žaisti ir juoko kibirkštį skelti iš panašių dalykų), ir šaukiasi Bambos, klausinėja mažųjų žiūrovų, ar šie nematę jo draugo. Bimbai pradingus, atsiranda pastarojo beieškąs P. Ignatavičiaus ilgšis Bamba, kilęs iš Alytaus. Abu su tokiomis „puskaukėmis“ – ilgomis nosimis. Situacija: artėja žiema, reikia ieškotis namų, galvoti, kuo užkimšti pilvą. Bimba veža didžiulę kuprinę, kurioje tūno A. Šataitės pasiutusi Dievo karvytė Monika (raudonos nosies „puskaukė“). Ši trijulė kelia aliuziją į klounus ne tik kostiumais, bet ir dėl visokių pokštų, kalambūrų, gruboko bendravimo. Ne viskas, man regis, čia saikinga, juolab aktoriai vaidina „su jėga“, įsismarkavę. (Mane, scenos kalbos spektakliuose vaikams „konservatorių“, erzino meilė veža, šakės, petruška, fotikas, mobiliakas… Atseit norėta kalbą priartinti prie kasdienybės. Kupiūruočiau ir neva bravūriškus kai kuriuos veiksmus: spektaklio pabaigoje P. Ignatavičiaus Zuikis, sėkmingai apgavęs žioplą T. Stirnos Erelį, kaip kaimo prasčiokėlis iškiša liežuvį, burbuliuoja ir spjaudosi, rodo špygas, atkiša sėdimąją –­ potekstė „pabučiuok man į…“ Vaikai linkę kopijuoti spektaklio veikėjų elgesį. Visa tai menkina spektaklio estetinį lygį.)

iliustracija
Tomas Stirna ir Agnė Šataitė spektaklyje „Uodų pasakos“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo

Taigi dėl tos velnio, atsiprašau, Dievo karvytės suyra ligi tolei amžina atrodžiusi uodų draugystė, nes vienam ji sukelia apetitą, o kitam –­ pakilius meilės jausmus… Ginčą laimi fiziškai stipresnis Bamba. Nors, kaip vėliau paaiškės spektaklyje, vis dėlto vyriją valdo energingoji Monika… Čia vaidinimas konflikto raidos požiūriu galėtų ir baigtis. Toliau režisierius imasi savotiškos kompiliacijos – panaudoja kitus savo kūrinius (pagal vieną jų 2007 m. „Domino“ teatre režisierius sukūrė „Briedį Eugenijų“). Vabzdžiukai ima žaisti „vaidmeninius žaidimus“. Pirmasis – apie dinozaurus Labanoro girioj. Dinozaurų kostiumo detalė –­ megztos ilgos pirštinės; aktoriai bando žaisti „rankų teatrą“, tačiau tik bando… Čia V. V. Landsbergis pasitelkia (be ironijos!) šeimos santykių stereotipą: Magdutė savo išrinktajam teigia, kad vyro pareiga namus „aprūpinti maistu“, apginti šeimą fizine jėga. Kai P. Ignatavičiaus dinozauras „užsiaugina raumenis“, jiedu susilaukia dinozauriukų – iš tokio inkilėlio pabyra berods stalo teniso kamuoliukai. (V. Mazūras 2007-ųjų spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ panašiai spektaklio pradžioje pateikė Vyro ir Moters meilės ritualą: Moteris „subiro“, iš po jos drabužio pabiro pagaliukai –­ vaikai… Bet dailininkas V. Mazūras paprastą triuką išplėtojo iki poetiškai išraiškingos ir psichologine gyvenimo tiesa pagrįstos scenos. „Uodų pasakose“ vaikų gimimas – informuojantis faktas, bet ne daugiau.)

iliustracija
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvo

„Uodų pasakos“ prašosi pedagoginės priežiūros. Tarkim, Magdutė, nesulaukusi vyrelio (šis keliavo su draugu po pasaulį…), išėjo su visais vaikais iš namų. Grįžta P. Ignatavičiaus „paklydėlis“ dinozauras į tuščius namus pas mylimą žmonikę – ir jokio aktorinio vertinimo! Tarsteli aktorius: „Išėjo“ – it kokį „košė atšalo“…

Antras vabzdžiukų „vaidmeninis žaidimas“ –­ kaip gudruolis šelmis Zuikis (P. Ignatavičius) Erelį su Pelėda apgavo ir taip savo kailį išgelbėjo. Šioje spektaklio dalyje reikėtų sergėtis, kad aktoriai „neperspaustų“, nenukryptų nuo žaidimo į maivymąsi. Aktoriai – jauni, nori viską daryti labai gerai, energingai, ir štai rezultatas – monotoniškas nenutrūkstamas rėkimas. O dar ir vaikai salėje klausimais provokuojami klykti. Tad imi nerimauti, kiek tie vabzdžiai dar tas pasakas žais?.. P. Ignatavičiaus Zuikis švebeldžiuoja – suprantu, kad norima kurti tokį charakterį. Bet aktorius švebeldžiuoja, kad mažieji žiūrovai kvatotų. O juoktis iš fizinio trūkumo nėra gero skonio ženklas. Visos tos smulkmenos nesunkiai pašalinamos, pasikartosiu, spektakliui reikėtų teatro pedagogo žvilgsnio.

Spektaklio pabaigoje žaidimai baigiasi, Bamba vėl peršasi Dievo karvytei, vilioja ją įsivaizduojama šeimos laime („turėsim vaikučių“), bet toji nenaudėlė rimtu veidu išskrenda „pas poną Dievą“, palikdama spektaklio veikėjus tuščiomis… Liko vyrukai it musę kandę –­ nei sotaus pilvo, nei „šeimos laimės“… Atseit laimėjo draugystė? Hmmm…