2009 01 30

bernardinai.lt

Bitutė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kulbių šeimos pasakojimas apie Etiopiją

 

Papasakokite apie savo kasdienybę tokioje tolimoje ir mums nepažįstamoje šalyje… 

Mama Rūta: Keliaudami ryte į mokyklą ir į darbą, praeiname pro asilus, ožkas, avinėlius, karves, viščiukus ir net peslius. Galėtum pagalvoti, kad gyvename ūkyje, bet ne – gyvename Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. 

Mes visi gimę ir užaugę JAV, o dabar esame čia tam, kad padėtume pasaulio neturtingiems žmonėms ir patirtume gyvenimą trečiojo pasaulio šalyje. Taip norime praplėsti savo vaikų akiratį, pasaulėžiūrą. 

Aš prieš tai dirbau Čikagoje konsultavimo įmonėje, o čia, Etiopijoje, metus savanoriškai dirbu vienoje jaunimo organizacijoje. 

Vasara: Aš lankau trečią klasę. Mano klasėje yra 34 vaikai, o mano mokytojas – Ato Behailu. Kaip ir visi etiopai, jis labai draugiškas. Po pamokų lankau afrikietiškus šokius, futbolą ir mokausi amharų kalbos. 
Čia labai anksti temsta – visada apie šeštą valandą. Tada iškart atšąla, nes Adis Abeba yra įsikūrusi kalnuose, todėl naktį reikia storos antklodės, kad nesušaltum.

Vidas: Etiopijoje užsieniečiams neleidžiama lankyti valdiškų mokyklų, todėl mes einame į tarptautinę mokyklą. Aš esu septintokas. Mano klasės draugai suvažiavę iš įvairiausių šalių: Tanzanijos, Angolos, Džibučio, JAV, Anglijos, Kenijos, Italijos, Indijos. Daugelio čia dirba tėvai. Adis Abeboje yra daugiau nei 100 ambasadų.  

Klasėje mes visi kalbame angliškai, bet kai vaikai kalba su savo broliais ar sesutėmis, paprastai kalba savo gimtosiomis kalbomis, pavyzdžiui, aš – lietuviškai.
Visoje mokykloje mokosi 450 mokinių, o čia yra tik du tualetai! Nėra nei muilo, nei tualetinio popieriaus – turi atsinešti savo. 

Priešingai nei Amerikoje, klasėse sienos niekuo nenukabinėtos. Yra tik vienas langas, laikrodis ir šiukšlių dėžė. Mokytis čia nė kiek ne sunkiau nei Amerikoje, gal tik iš kitų vadovėlių sunkiau mokytis. 

Lukas: Man labiausiai patinka žaisti futbolą. Praėjusį sekmadienį Etiopijos nacionalinėje aikštėje stebėjome rungtynes. Futbolininkai labai vikriai žaidė ir nuostabiai valdė kamuolį. Amerikoje bilietas kainuoja 20 JAV dolerių, o čia vieta tekainavo 30 JAV centų. Galima nusipirkti bandelių, organizuojama loterija. Dauguma žiūrovų buvo vyrai. Kai jiems nusibodo žiūrėti į futbolo aikštę, jie apsisuko ir žiūrėjo į mūsų šeimą. Žmonės dažnai mus stebi, nes mes skirtingai atrodome (ir elgiamės turbūt). 

Kas jus Afrikoje labiausiai nustebino? 

Vidas: Čia vaikai kitaip žaidžia ir sportuoja. Mes žaidžiame futbolą su „Saulės“ klubo komanda. Aikštė purvina, akmenuota, galima rasti ir gyvūnų liekanų, kaulų, kitokių šiukšlių. Ir nelabai kas ją tvarko. 

Aikštė yra šalia fabriko ir gatvės, tad kartais sunku kvėpuoti užterštu oru. Per aikštės vidurį eina takas, tad net kai ką nors žaidžiame, žmonės vaikšto juo, nekreipdami į mus dėmesio. Kartą net asilus tuo taku parvedė namo ir niekas iš etiopų dėl to net nenusistebėjo.  

Tėtis Tadas: Mane labiausiai nustebino, kad šis miestas, turintis apie 3–5 milijonus gyventojų, yra saugus, palyginti su daugeliu kitų pasaulio didmiesčių. Visoje Lietuvoje gyvena vos 3,5 milijono žmonių, o čia tiek pat jų telpa nedidelėje sostinėje. 

Žmonės čia labai dosnūs ir nori mums padėti. Nors čia pritraukiame daug elgetų, prašančių maisto ir visokių kitokių dalykų, yra daug etiopų, kuriems įdomūs kitokie žmonės. Kartais ateina mokytis anglų kalbos, kartais tik stebi, kaip mes apsirengę, o kartais nori tiesiog paliesti mūsų šviesius plaukus. Yra žmonių, gyvenime nemačiusių svetimtaučių. Malonu, kai prieina koks asmuo su plačia šypsena, garbingai uždeda ranką, norėdamas paliesti svetimtautį, ir padėkoja, kad lankome jo šalį. 

Rytas: Mane tai gyvuliai labiausiai stebina. Esu matęs zebrų, begemotų, krokodilų, beždžionių, antilopių ir kupranugarių. Jie gyvena atokiai nuo žmonių ir miestų, tad važiavome jų pamatyti į parkus. Buvo smagu, kai su Vasara bandėme pagauti zebrus: labai tyliai slinkome tarp žolių, o du zebrai stovėjo ir klausėsi žolės šiurenimo, ir pabėgo.  

Kovas: Mane stebina, kaip čia viskas kitaip negu Amerikoje. Namai, maistas, gatvės, gyvuliai, net kėdės kitokios! Etiopijoje jos yra labai žemos ir mažos. Daugelis gatvių tėra purvo takai. Kai lyja, jomis nepraeisi. Už miesto gyvenantys žmonės dar keliauja arkliais. 

Maistas čia skanus. Dažnai valgome injerą – toks raugintas blynas ar duona. Ant jos uždeda mėsos ir daržovių, tada visi susėdę plėšia blyną, merkia į mėsos košę ir valgo. Nereikia nei lėkštės, nei šakučių, nei peilių. 

Ko labiausiai pasiilgote, ko trūksta Etiopijoje? 

Lukas: Aš pasiilgau savo šuniuko Zuzos, savo miegamojo ir lovos. Mūsų namas Etiopijoje yra mažas, todėl dalijuosi nepatogia viengule lova su savo broliu Vidu. Dar pasiilgau savo draugų, likusių Amerikoje. Mūsų mašinos, nes čia visur vaikštome pėsti ir batai nemenkai nusidėvėję. Bet aš žinau, kad šitie sunkumai yra maži, ypač kai palygini savo gyvenimą su vietinių etiopų, juk kai kurie gyvena gatvėje ir nieko neturi. 

Rytas: Aš pasiilgau savo žaisliukų. Negalėjome čia visko atsivežti, tad aš tepasiėmiau kelis „Lego“ ir žaidžiu su jais. Etiopų vaikai neturi daug žaislų, tad pasidaro patys arba sugalvoja ką nors. Pavyzdžiui, pripildo seną kojinę, uždeda gumutę, pririša prie medžio ir spardo arba pasidaro kamuolį iš plastikinių maišų. Kartais žaidžia su akmenėliais. 

Kada žadate atvykti į Lietuvą? 

Vidas: Nors mes visi gimę JAV, labai daug žinome apie savo tėvynę Lietuvą. Amerikoje mes pirmiausia išmokome kalbėti lietuviškai, o angliškai – būdami penkerių metų. Dabar tarptautinėje mokykloje mokomės amharų ir prancūzų kalbų. 

Čikagoje kiekvieną šeštadienį lankėme lietuvišką mokyklą, dar esame ateitininkai, skautai, žaidžiame „Lituanicos“ krepšinio komandoje.

Mes, visi vaikai (išskyrus Rytą), vykome į Lietuvą kartu su tėčiu. Man tada buvo 10 metų. Kaip tik vyko Kaziuko mugė ir buvo labai šalta ir gana tamsu. Lankėme daug bažnyčių, nes tėtukas dirbo su jėzuitais. Man rodėsi, kad Lietuvoje visi kalba labai greitai. Dabar ir čia taip atrodo, kai žmonės kalba amharų kalba. 

Vasara: Lietuva skiriasi nuo Afrikos, ypač gamta. Čia gatvėse labai smirda, nes automobiliai leidžia juodus dūmus. Kadangi nėra šiukšliadėžių, žmonės šiukšles meta tiesiog ant žemės. 

Matome čia daug kūdikėlių, kuriuos mamos, įdomiai prisirišusios skaras, nešasi ant nugarų. 

Tiesa, yra ir panašumų. Lietuvoje irgi yra turgų ir mažų krautuvėlių. Amerikoje – tik didelės parduotuvės, į kurias žmonės vyksta automobiliais. Afrikoje maistą perkame mažose būdelėse. 

Čia taip pat daug bažnyčių ir dažnai vyksta religinės procesijos. Keista, kad automobilių vairuotojai, važiuodami pro bažnyčią, persižegnoja. 

Kaip Etiopijoje švenčiate religines šventes? 

Kovas: Etiopija – religinga šalis. Čia maždaug pusė gyventojų yra musulmonai, o kita pusė – Etiopijos ortodoksai. Tai atskira religija, kuri vystėsi atskirai nuo kitų krikščionybės šakų. 
Biblijoje Etiopija minima 32 kartus. Netgi manoma, kad Jėzų aplankę karaliai kilę iš šio regiono. 

Žmonės čia yra religingi. Jie visus metus trečiadieniais ir penktadieniais nevalgo mėsos, dažnai eina į bažnyčią. Jie taip pat švenčia Kalėdas, bet ne gruodžio 25 dieną, o sausio pradžioje, nes jie naudoja Julijaus kalendoriaus sistemą (mes – Grigaliaus). Kalėdoms jie taip smarkiai nesiruošia kaip Europoje ar Amerikoje ir nedovanoja tiek dovanų. Jiems Kalėdos yra dar viena paprasta religinė šventė. Etiopijoje daug svarbesnės yra Velykos. 

Kiekvieną sekmadienį mes lankome katalikiškas Mišias. Kartais Mišios aukojamos amharų, kartais italų, geėzo (senoji Abisinijos kalba) ar anglų kalbomis. Mišios skiriasi tuo, kad muzika ir giesmės dažniausiai yra afrikietiškų tonų ir taktų. Kartais etiopų giesmėse choras su džiaugsmu dainuoja šaukdami: „Ai-jai-jai-jai-jai!“ Įdomu, kad religiniai simboliai labai panašūs į tuos, kuriuos matome atvykę į Lietuvą. Vienoje krautuvėlėje matėme medinį kryžių, kuris atrodė lygiai taip pat kaip Vilniaus Aušros Vartų Marija su kūdikėliu Jėzumi.