Fariziejiškasis Paulius

Primename evangelikų-liuteronų kunigo R. Šemeklio pranešimą, skaitytą dar 2009 m. sausio 24 d. Bernardinų bažnyčioje vykusioje ekumeninėje konferencijoje, kuri buvo skirta apaštalo Pauliaus metams.

Vienas garsiausių XX a. pradžios teologų orientalistas Julius Wellhausenas „Įvade į tris pirmąsias Evangelijas“, teigia: „Jėzus buvo ne krikščionis, bet – žydas“. Tokia mintis jam kilo gilinantis į to laiko žydišką religinę mintį bei religinius judėjimus. Žinant, kad diasporos judaizmas skyrėsi nuo Palestiniškų religinių judėjimų, prie to dar būtų galima pridėti, kad Jis buvo Palestinos žydas.

Skaitant Evangelijas, ypač tas vietas, kur Jėzus ginčijasi su fariziejais ir Rašto aiškintojais, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad Jėzus nė vienu klausimu nepritarė jų nuomonei, o fariziejus ir Rašto aiškintojus laikė didžiausiais judaizmo priešais. Pavyzdžiui, Mato evangelijoje tarsi koks Senojo Testamento pranašas (Iz 10; Amos 5 ir t. t. ) Jėzus žeria prakeikimus fariziejams ir Rašto aiškintojams: Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate (Mt 23,13.25-26.27-28).

Jei palygintume šiuos Jėzaus pasisakymus su Reformacijos metu vykusiais teologų disputais, tai pastarieji pasirodytų tik menki apsižodžiavimai… Nepaisant nesutarimų kai kuriais klausimais, Jėzaus mokymas nepasirodė svetimas ir visai negirdėtas pirmojo amžiaus žydams. Todėl ir peršasi išvada, kad „Jėzus buvo ne krikščionis, bet – žydas“.

Tą patį galima pasakyti ir apie pirmuosius krikščionis. Jie buvo žydai ir liko tokie net po Sekminių. Jie ir toliau, ir netgi uoliau nei prieš tai lankė Šventyklą bei sinagogas (Apd 2,46-47). Remiantis Apaštalų darbais, iki apsilankymo Cezarėjoje pas šimtininką Kornelijų, Petras griežtai laikėsi visų tradicinių žydiškų švarumo nuostatų: dėl maisto, dėl pagonių ir t. t. (Apd 10, 14). Apaštalai buvo ir jautėsi esantys tikri žydai, uoliai besilaikantys visų judaizmo tikėjimo ir etikos normų.

Bažnyčios persekiojimas prasideda Jeruzalėje. Pabėgėliai iš Jeruzalės galėjo būti pirmieji krikščioniškų bažnyčių įkūrėjai daugumoje Judėjos vietovių ir už jos ribų. Pats apaštalas Paulius yra tokių persekiojimų dalyvis. Todėl tarp Jeruzalės krikščionių buvo pelnęs gavęs „persekiotojo“ ir net „žudiko“ reputaciją. Ilgą laiką Jeruzalės krikščionys negalėjo iki galo juo pasitikėti. Progai pasitaikius vis reikalaudavo nuoširdaus tikėjimo Kristumi įrodymų (Apd 9,26-30).

Pirmieji Apaštalų darbuose aprašyti Bažnyčios konfliktai buvo ne su fariziejais, bet… su sadukiejais:  Jiems [t.y. Petrui ir Jonui] dar kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu. Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras (Apd 4,1-3).

Sadukiejams labiausiai rūpėjo ne teologiniai debatai, o politiniai jų padariniai. Turėdami realią valdžią, panašu, kad jie net nesivargindavo leistis į disputus. Kaltinimas neramumų kurstymu būdavo pretekstas susidoroti su politiniais oponentais. Jie teigė, kad šis naujas krikščioniškas mokymas gali paskatinti romėnų veiksmus visos žydų tautos atžvilgiu: „Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai, tai yra sadukiejų atskala. Degdami neapykanta, jie suėmė apaštalus ir įmetė į viešą kalėjimą“ (Apd 5,17-18).

Tuos pačius kaltinimus apaštalams sadukiejai pateikė ir žydų taryboje (sinedrione). Tačiau čia jų planai sužlugo, nes dėl savų išskaičiavimų sadukiejų nepalaikė Gamalielio vadovaujami fariziejai, kurie, kaip ir krikščionys, taip pat tikėjo „mirusiųjų prisikėlimu“. Gamalielis argumentavo, kad tai maža grupelė žmonių, kurių judėjimas be mokytojo (Kristaus) greitai savaime išsikvėps (Apd 5,34-42). Tačiau vėliau, neišsipildžius šiam spėjimui, prie krikščionių persekiojimų prisidėjo ir fariziejai. 70 m. po Kr., nesėkmingai pasibaigus žydų sukilimui, kurio metu buvo sugriauta Jeruzalės Šventykla, Bažnyčios ir sinagogos keliai visiškai išsiskyrė.

Pauliaus gyvenimo faktus leidžiantys interpretuoti šaltiniai – Pauliaus bendražygio gydytojo Luko raštai (Luko evangelija ir Apaštalų darbai) bei paties Pauliaus laiškai. Dėl šių raštų Bažnyčios atmintyje Paulius yra išlikęs kaip vienas reikšmingiausių, o gal net – pats svarbiausias iš apaštalų. Antra vertus, teologai sutaria, kad pats istorinis Paulius greičiausiai nebuvo tokia įspūdinga asmenybė, kokie įspūdingi ir įvairiapusiai yra jo laiškai. Pamokomi, gilūs, apgalvoti ir įvairiapusiški. Tą patį sako apie save ir pats Paulius:

„Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekada–  tepaliudija Dievas – nebuvome pasidavę godumui; niekada nesivaikėme žmonių garbės nei tarp jūsų, nei kitur“ (1 Tes 2,5-6).

Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas (1 Kor 2,1-4).

Šiame pranešime mano užduotis parodyti, kad iš dalies Paulius kaip buvo, taip ir liko – fariziejus. Kiek man pavyks, pabandysiu atskleisti fariziejiškojo Pauliaus paveikslą.

Pagrindinės judaizmo srovės

Pauliaus priklausomybė fariziejams – abejonių nekeliantis faktas (Apd 23,6-9). Tuo laiku tai buvo didžiausia „brolija“ (jei būtų galima taip pavadinti). Kitos dvi įtakingos „brolijos“ – sadukiejai ir esėnai. Toks palyginimas leidžia pamatyti, kad fariziejai – centro „partija“. Daugeliu atvejų radikalesni ir religingesni už sadukiejus, bet atmetantys radikalias esėnų bendruomenių religingumo formas. Šioje vietoje vertėtų atskirai paminėti ir diasporos žydus, kurie, gyvendami skirtingų tautų ir kultūrų apsuptyje, praktikavo nuosaikesnį ir labiau į kompromisus linkusį judaizmą.

Sadukiejiškas interpretavimas – pažodinis. Pvz., „Akis už akį“. Fariziejiškas,  racionalesnis, linkęs viską perinterpretuoti, pritaikyti, suteikti naujų prasmių. Mesianistinės viltys ir tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu, išplėtota angelologija ir demonologija fariziejus skyrė nuo sadukiejų. Vienas svarbiausių fariziejizmo tikėjimo aspektų – tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu. Šiuo klausimu fariziejai buvo susipriešinę su sadukėjais.

Fariziejais dažniausiai tapdavo pasiturintys miestiečiai, kurie didelį dėmesį skirdavo geram savo vaikų išsilavinimui. Ham ha-arec (provincijos ar mažesnių miestelių žydai) retai tapdavo fariziejais. Dėl to ir dėl Jėzaus kilmės buvo kilusi tokia neigiama nuostata: „Ar gali kas gero būti iš Nazareto?“ (Jn 1,46). Po Šventyklos sunaikinimo ir sinedriono žlugimo fariziejizmas tampa pagrindine, dominuojančia judaizmo teologine kryptimi, o sadukiejai – visiškai praranda savo reikšmę.

Fariziejams buvo įprasta, kad Rašto mokytojais (aiškintojais), arba rabinais, galėjo tapti įvairių profesijų asmenys: prekeiviai ar net amatininkai (kalviai, batsiuviai ar sandalų meistrai, kilimų gamintojai, kailiadirbiai, architektai, žvejai, vynininkai, staliai). Pavyzdžiui, dvi garsiausios Talmudo mokslo žvaigždės Hilelis ir Šamajus buvo amatininkai, t. y. priklausė tam pačiam socialiniam sluoksniui, kaip ir apaštalas Paulius ar net – Jėzus. Paulius pragyvenimui užsiimdavo palapinių dirbimu (Apd 18,3). Jėzus, reikia manyti, kaip ir Juozapas, buvo stalius. Fariziejams tai buvo normali ir net brolijos narių palaikoma praktika. Fariziejų rabinams – Rašto aiškintojams buvo pritaikomos mokesčių lengvatos ar užleidžiamos geriausios prekybos vietos. Fariziejiškas idealas rabinui: gyventi maitinantis iš savo rankų darbo – geriau ir garbingiau, nei iš žmonių suaukotų pinigų.

Į „egzorcistus“ ir „stebukladarius“ fariziejai žiūrėdavo įtariai, dažnai reikalaudavo įrodymų ir stebuklo liudininkų. Iš pačių fariziejiško judaizmo autoritetų pirmiausia buvo laukiama ne stebuklų, bet Rašto išmanymo bei gebėjimo kūrybingai jį išaiškinti. Įvairūs stebuklai buvo laikomi „pranašo“ ženklu. Įtariai buvo žiūrima ir į įvairius ekstatinius bei „pranašiškus“ apsireiškimus. Buvo kviečiama saugotis netikrų pranašų. (Čia įžiūrėčiau panašumą su Pauliumi, jo atsargia laikysena, kalbant apie tokius ekstazinius dalykus kaip kalbėjimas kalbomis bei jo kvietime ištirti pranašystes.) Iš pranašų buvo tikimasi ne tiek „sapnų“ ir „regėjimų“, kiek raginimo laikytis Toros nuostatų ir kvietimo atsiversti bei atgailai dėl nuodėmių. Netikrais pranašais automatiškai buvo laikomi tie, kurių skelbimo dalykai neatitinka Raštų, vieno Dievo garbinimo ar Įstatymo reikalavimų.

Pamaldžiuosius nuo nepamaldžiųjų žydų fariziejai pirmiausia atskirdavo iš to, kaip šie laikėsi Šabo Įstatymo. Šabo laikymosi dalis – susirinkimai sinagogose.

II a. prieš Kr. susiformavusi esėnų brolija išsiskyrė levitiškų šventumo reikalavimų suabsoliutinimu. Nuo didesnės – fariziejiškos – bendrijos esėnai skyrėsi daug griežtesniais reikalavimais savo nariams: buvo duodamos oficialios priesaikos, vienuoliški įžadai, paskiriami naujų narių išbandymo metai. Esėnai, priešingai nusistovėjusi įprastai (tradicinei) tvarkai judaizme, rinkdavosi asketišką gyvenimo būdą, atsisakydavo šeimos ir santuokos. Bendrijos nariai apaštalaudavo keliaudami po du ir rinkdami lėšas bendrijai.

Bendruomenės vadovas buvo neabejotinas autoritetas. Tačiau sprendimą dėl ekskomunikos turėdavo patvirtinti bent šimtas visateisių bendruomenės narių. Atsiribodavo nuo susitepusių narių ir net atsisakydavo pripažinti kai kuriuos kunigus. Naujokų priėmimo į bendruomenę ženklas buvo krikštas. Taip pat buvo praktikuojami ritualiniai apsiplovimai. Tam tikslui buvo įrengti baseinai.

Esėnai paprastai laikėsi nuostatos, kad žydams nedera susimaišyti su pagonimis. Tuo tarpu fariziejai ne tik nebuvo nusistatę prieš prozelitus, bet ir dažnai laikė savo tikslu atversti kiek galima daugiau pagonių į judaizmą. Palyginimui, Jėzaus kritika fariziejams Mato evangelijoje: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius“ (Mt. 23,15).

Diasporos žydai ypač palankiai žvelgė į prozelitus ir netgi siekė laimėti kiek galima daugiau judaizmą priėmusiųjų:

(1) „ger-toshab“ (t. y. draugus arba pusiau atsivertusius į judaizmą pagonis). Tai asmenys, kurie visiškai priėmė monoteizmą bei judaizmo etiką, bet – ne ritualines apeigas, t. y. netapdavo žydiškos bendruomenės nariais.

(2) „ger-sha‘ar“ („vartų prozelitas“) – švęsdavo šabą, nevalgydavo kiaulienos, laikėsi ritualinių švenčių, bet nebuvo apipjaustyti. Dėl to nebuvo laikomi tikrais bendruomenės nariais, jų dalyvavimui sinagogoje bei religinėse šventėse buvo taikomi įvairūs apribojimai. Tokie prozelitai dažnai nuspręsdavo apipjaustyti savo vaikus, kad šie galėtų tapti visateisiais bendrijos nariais.

(3) „ger-zadek“ ar „ger-berith“ („teisumo prozelitas“ arba „sandoros prozelitas“) – kuris po apipjaustymo ir visiško visų ritualų pripažinimo būdavo priimamas visateisiu bendrijos nariu. Tokio prozelito palikuonys buvo laikomi visateisiais žydais nuo trečiosios kartos.

Fariziejiškas judaizmas siekė laimėti kiek galima daugiau „draugų“, t. y. pagonių, pripažinusių monoteizmą. Ypač – tarp aukštas pareigas einančių valdininkų. Tad Paulius nebuvo pirmasis, pradėjęs misiją tarp pagonių ir prozelitų. Teisingiau būtų tarti, kad jis tęsia tai, ką sėkmingai dar iki jo pradėjo fariziejai. Apd 15,23ff judaizmo etikos normų „palengvinimas“ pagonims – tai dar vienas tipiškas fariziejizmo Pauliaus misijoje pavyzdys. Kreipimesi į Antiochijos krikščionis pavartotas tipiškas fariziejams būdingas kreipinys – „broliai, kilę iš pagonių“. Dėl šių nuolaidų Jeruzalės bažnyčia su Jokūbu priešakyje, iškviečia Paulių pasiaiškinti (Apd 21,21ff), ar šis tokių pat „palengvinimų“ netaiko ir žydų kilmės krikščionims.

Panašu, kad Paulius nepritarė per griežtoms Jokūbo nuostatoms prozelitų atžvilgiu. Jis, susitikęs su į Jeruzalę atvykusiu Petru bei keliais iš apaštalų, trokšta su jais pasitarti šiuo klausimu. Apie šį susitikimą ir netgi kilusį konfliktą, Paulius užsimena laiške Galatams:

Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo peiktinas. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2,11-14).

Klaidinga būtų vienareikšmiškai teigti, jog visa, kas „fariziejiška“, yra bloga, arba kad po atsivertimo Paulius nustojo būti fariziejus, t. y. tapo visiškai nauju žmogumi. Mano akimis, Saulius, pasivadinęs Pauliumi, išliko labai fariziejiškas. Kokios tos teigiamos Pauliaus fariziejiškos savybės, padariusios jį pagonių apaštalu?

Uolumas, laikantis Įstatymo – Evangelijos

Cairdas teigia: „Kaip žydas, jis uoliai, negailėdamas savęs, siekė teisumo, laikydamasis Įstatymo.“ Galima sutikti, kad ši savybė – išskirtinis judaizmo bruožas. Skirtingos judaizmo grupės tai darė skirtingu intensyvumu. Pauliaus fariziejiškai uolus Toros (Įstatymo) laikymasis po atsivertimo paverčiamas uoliu, savęs netausojančiu Evangelijos skelbimo darbu.

Antrasis Cairdo teiginys, kad dėl savo charakterio savybių (polinkio) Paulius jaunystėje prisijungė prie pačios reikliausios judaizmo srovės – t. y. tapo fariziejumi. Su šiuo teiginiu norėčiau nesutikti. Buvo ir „uolesnių“ už fariziejus srovių, tokių kaip asketiškieji esėnai ar kovingieji zelotai. Bet reikia sutikti, kad dėl savo jaunatviško idealizmo fariziejiškus nuostatus jis vykdė daug uoliau nei kiti fariziejai. Šiuo aspektu, Paulius širdyje visą laiką taip ir liko „fariziejumi“: visiškai nesileidžiančiu į kompromisus dėl Įstatymo ar moralės normų. (Ryškiausias pavyzdys – konfliktas Korinto bažnyčioje, kur dėl moralės normų Paulius vienas stoja prieš visą bažnyčią.)

Šis uolumas, kurį Paulius rodė tiek Įstatymui, o vėliau – dar ir ištikimybė Evangelijai ir Kristui, Paulių daro konfliktiška asmenybe. Fariziejišku užsispyrimu siekiantį įrodyti savo tiesą. Vieni iš Pauliaus juokėsi (pagonys), kiti nekentė ir persekiojo (tautiečiai žydai), bet Bažnyčia pamilo tokį fariziejišką Paulių, o laikui bėgant netgi ėmė laikyti krikščioniškumo etalonu.

Bažnyčia turi būti vieninga – nedaloma

Judaizmui būdingas bruožas – auganti tradicija. Nepaisant skirtingų interpretacijų, teologinių judaizmo krypčių, išlieka viena tauta. Tai Paulius turi mintyse ir kalbėdamas apie Bažnyčią.

(1) Bažnyčia, kaip ir naujasis Izraelis, yra nedali. Nepaisant skirtingų nuomonių, tradicijų, yra viena Bažnyčia. Kadangi yra vienas Izraelis, gali būti tik viena Bažnyčia. Vienas gražiausių Pauliaus palyginimų Bažnyčios su naujuoju Izraeliu randamas laiške Romiečiams:

Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę; galgi pavyks man sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti. […] Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. Gal pasakysi: „Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas“? Gerai! Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs? Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems –griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas! Bet ir anie, jei nepasiliks netikintys, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl priskiepyti. Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje. Kad jūs, broliai, per aukštai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma (Rom 11,13-25).

(2) Bažnyčios, kaip naujojo Izraelio, realybė – kad ji sudaryta iš žydų ir pagonių kilmės krikščionių. Paulius pasisako prieš bet kokią diskriminaciją Bažnyčioje amžiaus, kilmės, tautybės ar lyties klausimu. Tie dalykai suskaido į grupes. Bažnyčia turi būti vieninga, nedali. Per šią prizmę siūlyčiau interpretuoti ir Pauliaus žodžius laiške Galatams:

Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą (Gal 3, 26-29).

Kalbėdami apie fariziejiškąjį Paulių, turime nepamiršti, kad jis nebuvo Palestinos žydas, bet – diasporos žydas, turintis Romos piliečio teises. Paulius tuo didžiavosi ir buvo labiau linkęs vartoti vietovių romėniškus pavadinimus nei vietinius ar senuosius etninių grupių pavadinimus.

Būdamas diasporos žydas – Paulius neprisirišęs prie vienos vietos, bet drąsiai leidžiasi į misijos keliones po visą Romos imperiją. Jis save tapatina ne su mažu žemės lopinėliu, vadinamu Palestina, bet su visa Romos imperija. Dėl šios priežasties Paulius akivaizdžiai yra veržlesnis ir mobilesnis nei dauguma apaštalų. Dėl tos pačios priežasties jam prilimpa „pagonių apaštalo“ vardas, nors savo misiją jis visuomet pradeda nuo sinagogos.

Diasporos žydų nuostatos daugeliu klausimų buvo nuosaikesnės nei Palestinos žydų. Tą nuosaikumą galima įžvelgti nesutampančiose Pauliaus ir kitų apaštalų nuostatose, pavyzdžiui, maisto klausimu.

Šeimos ir santuokos klausimai

Fariziejiškame judaizme šeima – visa ko pagrindas. Jei rabinai nuspręsdavo likti nevedę ir visiškai pasišvęsti Šventojo Rašto studijavimui, tai buvo greičiau išimtis nei taisyklė. Senasis Įsakymas tapti gausia tauta buvo suprantamas, kaip ir įpareigojimas iš Dievo. Kita vertus, įvedamos švarumo-šventumo taisyklės ir pareiga nesusiteršti paleistuvavimu ar santykiais su pagonėmis moterimis. Po stabmeldystės ir žmogžudystės ištvirkavimas ar kekšystė buvo laikomi trečia didžiausia nuodėme. Dauguma tokių papročių ar smerktinų orgijų buvo kildinama iš pagoniškų kultų, tokių kaip Baalo garbinimas (kultinė prostitucija). Dėl šios priežasties tai buvo smerkiama kaip stabmeldystės forma. Keletas ryškesnių Pauliaus pasisakymų šiuo klausimu: 1 Kor 6, 12-18; 1 Tim 5,9-16; 1 Kor 7,1-11.

Fariziejų ryšys su šventykla ir sinagoga

Tiek Palestinos, tiek diasporos žydai pagal galimybes stengėsi kiek galima dažniau apsilankyti Jeruzalės šventykloje. Kartu sumokėdavo pusės šekelio (dvi drachmos) kasmetinį šventyklos mokestį. Negalėdami patys nuvykti, šventyklos surinktą mokestį siųsdavo į Jeruzalę. Siuntinį dažnai lydėdavo ir saugodavo daugybė kartu keliaujančių piligrimų. Tačiau dėl daugelio priežasčių tiek esėnams, tiek fariziejiškam judaizmui sinagogų ir namų apeigos buvo artimesnės (priimtinesnės) nei Šventyklos. Tai gali būti konflikto su sadukiejais, kontroliavusiais tiek sinedrioną, tiek Šventyklą, padarinys. Pats Paulius misijos tarp pagonių pradiniu tašku laiko sinagogą. Tik kilus konfliktui su vietiniais žydais, pereinama prie namų pamaldų.