2009 02 02

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Liudvikas Jakimavičius. Apie „ketvirtąją valdžią“

Siūlome poeto, publicisto ir visuomenininko Liudviko Jakimavičiaus atsakymus apie Lietuvos žiniasklaidos būklę.

Ar žurnalistams Lietuvoje iš tiesų kliudoma atlikti profesinę pareigą? Jei taip, kas kliudo: politikai, žiniasklaidos priemonių savininkai, analitinių gebėjimų trūkumas ar dar kas nors?

Įdomiai suplaktas klausimas. Jei pamėgintum išskirti kokį nors vieną klausimo dėmenį ir ketintum aptarti atskirai, neišvengiamai imtum kalbėti lėkštomis banalybėmis, jei kalbėtum apie visas priežastis iš karto, nepasakytum nieko. Tad geriausia pasitelkti kaži kokias atpažįstamas situacijas ar pavyzdžius, kalbančius apie tą kliudymą. Kaip tik per šias Kalėdas Artimuosiuose Rytuose ėmė rutuliotis nerimą keliantys įvykiai. Po oro antskrydžių Izraelis įvedė sausumos kariuomenę į Gazos ruožą, kur vyko smarkūs mūšiai su „Hamas“ kovotojų grupuotėmis. Bėgiodamas televizoriaus pultelio mygtukais apsistojau ties BBC ir CNN tiesioginėmis transliacijomis iš Gazos ruožo pasienio ir Egipto. Nufilmuoti vaizdai kėlė šiurpą, ir man, žmogui šiek tiek linkusiam panikuoti, ėmė vaidentis, kad tai, ką matau, yra  Trečiojo pasaulinio karo prologas. Tačiau nerimą „išsklaidė“ lietuviškieji ir rusiškieji TV kanalai. Kaip rakteliu prisukamoje muzikinėje dėžutėje vyko koncertai, pramoginės iš anksto parengtos laidos. Nieko nepakeisi, nes tinklelis yra tinklelis. Žurnalistai nesumojo, kad į žinių laidas ar panoramą visai ne pro šalį būtų buvę pasikviesti kokį nors Tarptautinių santykių instituto docentą ar bakalaurą, jau nekalbant apie kokį nors žmogų iš Užsienio reikalų ministerijos, ką nors aiškaus galintį pasakyti apie konfliktą, privertusį nuščiūti ir krūpčioti visą pasaulį. Kam tada toksai Tarptautinių santykių institutas mums reikalingas, gal tik rengti URM klerkus ir ambasadorius Bangladeše, Zimbabvėj ar Nikaragvoj?

Pasaulio žurnalistų bendruomenė reikalavo iš Izraelio valdžios leisti žurnalistams kirsti blokuojamą sieną, kad patektų į karštuosius konflikto taškus. Norėčiau paklausti mūsų Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, ar jo gildijoj atsirado bent vienas, prisijungęs prie pasaulio žurnalistų reikalavimo nekliudyti atlikti šventą žurnalisto pareigą informuoti pasaulį? Apskritai iš mūsų tautinių žurnalistų anuometinių rašinių galėjai imti manyti, kad Lietuva išvis yra ne globaliame pasaulyje, o kosmose, kur tėra tik Arūnas Valinskas, Inga Valinskienė ir vakarėlyje dainuojanti Donata Meiželytė. Kas kliudė? Niekas kitas, tik neišmatuojamas provincialumas ir akiračio siaurumas. Tuo pat metu iš žurnalistų apkasų pylėsi lavina kaltinimų naujajam Seimui ir Vyriausybei, kas mano galvoje sėjo įtarimus, kad kai kurie žiniasklaidos fabrikai, tokie kaip „Lietuvos rytas“ su savo televizija, TV 3, atskiri „Žinių“ radijo laidų vedėjai pagal prieraišumą ar slaptus pasižadėjimus oligarchams bei su jais susijusiems politikams bei leidėjams, ėmė sėti viešojoje erdvėje chaosą ir sumaištį.

Ne naujiena. Labai rimtų žiniasklaidos ir žurnalisto etikos degradacijos ženklų matėme vos ne kasdien po pulkininko Vytauto Pociūno žūties, per metus besitęsiančią LEO „sėkmės“ istoriją, kai minėtos žiniasklaidos propagandiniai buldozeriai ėmė „važiuoti“  per nevyriausybines visuomenines organizacijas ar atskirus asmenis, mėginusius viešumon kelti neskaidrių sandorių nešvankybę. Žurnalistų sąjunga tuomet tylėjo, tylėjo ir tada, kai aukšti VSD pareigūnai selektyviai išmetinėjo viešumon konfidencialią ar slaptumo grifu pažymėtą informaciją, kad per žiniasklaidos priemones būtų dergiamas ir naikinamas vienas ar kitas neparankus politikas. Kitaip tariant, minėtoji žiniasklaida lošė į vienus vartus, nuodydama informacinį lauką, kuriame buvome priversti gyventi. Negana to, kaip tik tuomet ji įtikėjo į savo visagalybę ir pasikėlė puikybėn, neva galinti sudoroti kiekvieną, kas jai stosis skersai kelio, mat pati sau prisiėmė ketvirtosios ir, ko gera, galingiausios valdžios vaidmenį. Vertingiausias to pavyzdys – „Spaudos klubas“, subūręs ložę iš „skydininko“ baliukų draugijos. Žiniasklaidininkų norėtųsi paklausti: o kas jiems tos ketvirtosios valdžios funkcijas delegavo? Rimandas Stonys? „Dujotekana“? LEO vyrukai, o gal patsai Gediminas Kirkilas su Albinu Januška?

Ir išties, kai rimčiau pasvarstai, imi klausti savęs: „Iš kur ta mistinė žiniasklaidos galia ir puikybė?“ Bent jau man patinkantys autoriai, rašantys į laikraščius ir žurnalus, nėra ragavę jokios žurnalistikos. Tai filologiją Universitete, teatrologiją Teatro, muzikos ir kinematografijos institutuose Piteryje, Maskvoje ar mūsų Muzikos akademijoje, menotyrą Dailės akademijoje, ekonomiką ir teisę, ar gamtos mokslus – irgi savo specializuotuose fakultetuose baigę raštingi ir išsilavinę žmonės. O va geltonojoje mūsų „bulvarščinoje“, pramoginėse TV laidose kaži kodėl tikras žurnalistų knibždėlynas. Aukštojo mokslo reformą projektuojantieji, sakyčiau, labai rimtai turėtų permanyti, ar tai kas šiandien pas mus vadinama žurnalistika, neturėtų atsidurti Saulėlydžio komisijos akiratyje. 

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje žurnalistai profesinį solidarumą suvokia išskirtinai kaip klanų ištikimybę. Audringai reaguojama į tikrus ir tariamus žurnalistų veiklos suvaržymus, tačiau praktiškai nėra jokios reakcijos, kai žurnalistai tiesiog susidoroja su kokiu nors asmeniu, kai rengiamos atvirai tendencingos laidos. Keista girdėti, kai žurnalistai pradeda kalbėti apie puolimą prieš juos, nes daug dažniau yra pagrindo kalbėti apie žurnalistų puolimą. Ar sutinkate su tokiu teiginiu? Būtų puiku, jei išplėstumėte savo atsakymą.

Iš dalies keliais aspektais jau paliečiau šį Jūsų klausimą pirmajame atsakyme. Atskirai gal reikėtų pakalbėti apie profesinį žurnalistų solidarumą ir klanų ištikimybę. Kai mokiausi universitete, Filologijos fakultete, prieš gerą ketvirtį amžiaus, dažnai pasišaipydavom iš Žurnalistikos katedros, nes ta mokslavietė kaip jokia kita studentui nesuteikdavo jokio rimto išsilavinimo. Iš ten išeidavo su diplomu tokie paviršutiniški „visų galų meistrai“. Ta Žeimanto ir Šniuko auklėta diletantų ir propagandistų generacija niekur nedingo. Ji ir šiandien dirba pagal anuomet įsisąmonintas taisykles ir įgytą intelektą. Juos mokė pritempti faktus, traukti žodžius iš kontekstų, kitaip tariant, pagal užsakovo įnorius falsifikuoti tikrovę. Anuomet buvo dvi tokios citadelės – Teisės fakultetas ir Žurnalistikos katedra – kur, kaip niekur kitur, atrankos kriterijais buvo tapusi partinė ar KGB-istinė kilmė, na dar – teigiama uolaus komjaunuolio biografija ir charakteristika. Dar neužmiršome „puikiųjų“ anos komunizmo saulėlydžio kartos jaunųjų žurnalistų tekstų, kai jie putojo 1988 metais smerkdami Ronaldą Reiganą, Nijolę Sadūnaitę, Antaną Terlecką, koneveikė Vasario 16-ąją ir buržuazinius nacionalistus užjūriuose bei atskalūnus Lietuvoje. Labiau nei skirtybės, matyt, suvienija keli dalykai – bendra praeitis, bendros paslaptys ir nešvarūs sandoriai. Galime svarstyti, ar ne todėl ištisą Nepriklausomybės dvidešimtmetį monolitu išstovėjo komunistinė partinė nomenklatūra, chameleoniškai keisdama partijos pavadinimus ir apsimetėliškai deklaruodama demokratines vertybes, nors iš esmės liko tuo, kuo buvo. Lojalumas klanui vos ne kaip „Kosa Nostroje“ reiškė galimybę išlikti, o išdavystė – politinę savižudybę. Matyt, ir anų laikų dvasia auklėto žurnalisto pasąmonėje suveikė tie patys dėsniai, kad kur kas išmintingiau laikytis krūvoje, nes pavienis maištaujantis žurnalistas labai rizikuoja tapti niekam nebereikalingu niekuo. Todėl visiškai suprantamas tas beveidis kolektyvinis veikimas ne už, o prieš tikrą ar menamą oponentą, nesiskaitant su priemonėmis. 

Pastaruoju metu daug kalbama apie žurnalistų teises, tačiau norėčiau pasiteirauti taip pat apie jų pareigas. Jei žurnalistika tėra verslas, tada nelabai suprantu, kodėl reikalaujama šiam verslui išskirtiniu sąlygų. Jei žurnalistika yra daugiau nei verslas, tai norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie žurnalisto misiją visuomenėje.

Žiniasklaida nėra vien tik verslas. Daugiau nei dvidešimtmetį dirbau kultūrinėje spaudoje, kur niekados jokiu verslu net nekvepėjo. Beje, kai kartais viešai padūsaudavome dėl mizeriškų honorarų, minimaliausių atlyginimų, pasipildavo kaltinimai, kad patys esam kalti, nes neva nesugebame susikurti normalaus verslo plano. Cinizmas, kuris ritosi iš tokių verslo apologetų, ir atvedė mus prie tokios situacijos, kad kultūra mūsų visuomenėje tapo podukra, o pastanga susikalbėti civilizuotų žmonių diskursu – iliuzija ir utopija, nes pašnekovas dabar ateina prie Seimo su akmeniu saujoje ir reikalauja: „Išeik su manim pasikalbėti.“ Atvirai pasakysiu, nelabai yra apie ką. Lai eina šnekėtis su Rimvydu Valatka – tokie tikrai atras daug bendros kalbos.

Lengviau pasakyti, kokia nėra žurnalisto misija, nei kokia ji yra. Gulėti svetimame miegamajame po lova – nėra žurnalisto misija, kaišioti blakes ar palikti diktofonus uždaruose posėdžiuose – nėra žurnalisto misija, gandų medžioklė, apsimetinėjimas skambinant mobiliuoju, nepranešant, kad pokalbis įrašinėjamas, ieškojimas konfidencialios informacijos iš asmenų, kurie perduodami ją daro nusikalstamą veiką – nėra žurnalistikos misija, pramanų ir propagandos tiražavimas – nėra žurnalistikos misija, „politikanstva“ ir pastangos naikinti oponentus, smūgiuojant žemiau juostos – taip pat nėra žurnalistika, kaip ir armija apsimetusių žurnalistais geltonojoje spaudoje ar pramogų versle neturi nieko bendra su žurnalistika. Kaži kodėl visų šių ne-misijų apstu, bet mūsų žiniasklaidos abuzderis Romas Gudaitis ir  žurnalisto etikos kodekso sargai arba tyli, arba skėsčioja rankomis. Gal kaip tik todėl, kad žiniasklaida jau turi išskirtines sąlygas ir tada, kai kas nors pamėgina pasiaiškinti, iš kur tokios privilegijos gautos – kyla baisūs skandalai.  

Kaip vertinate Lietuvoje rengiamas politinių diskusijų laidas? Gal galėtumėte įvardyti jų privalumus ir trūkumus?

TV laidas vertinu labai blogai, beje, vos ne per visus kanalus. Vienintelė – sekmadieninė Virgio Valentinavičiaus vedama laida per LNK man atrodo profesionali, dalykiška, problemiška, protinga ir kultūringa. Tokios buvo Dariaus Kuolio uždarytos laidos LRT, kol kas dar gyvos Tomo Dapkaus radijo diskusijos, kartais kokią nors politinę problemą puikiai išnarsto Leonidas Donskis. Visa kita – antanaitiškai – savukyniška vargo vakarienė. Tiesa, Lietuvos radijas man atrodo mažiau beviltiškas nei visos lietuviškos televizijos kartu paėmus.

Kaip apskritai vertinate dabartinę žiniasklaidos būklę Lietuvoje?

Labai blogai. Galima kalbėti apie atskirus žurnalistus, kuriuos vertinu – suskaičiuočiau juos ant abiejų rankų pirštų, tačiau bendra situacija, mano požiūriu, yra tragiška. Pavarčius lietuvišką dienraštį dažniausiai norisi eiti nusiplauti rankas, o pažiūrėjęs televiziją, iki paryčių be migdomųjų negali užmigti. Tikėkime, kad tai, kas turi sunykti, – sunyks, o kas turi išleisti naują želmenį, jį ir išleis.

Autorius į klausimus atsakė raštu.