Agnė Žagrakalytė. Nematomi

Visus artimuosius bent mintyse norisi vadinti vardais. Artimieji – tai tie, kurie prie mūsų prisiliečia. Savo darbais, daiktais, paslaugomis. Artimieji, artimasieliai. Kaimynai bei kaimyniškai besirūpinantys. draugai, ir draugiškai nusiteikusieji. Žmonės kaip sieliai apsupantys tave it išsigandusį rąstą. Siela plonytė ir cypianti it žalia lenta, iš mūsų neišskaptuosi kanojų, bet jei susikibsim į plaustą, artimasielių, bent kartą susilietus mūsų rankoms. Išplauksim?

Norėčiau žinoti vardą moters, kuri man iškepa blynų, juos valgau kiekvieną šeštadienį. Ir kodėl jau antras šeštadienis šitie blynai snigte nusnigti cukraus pudra, – ar įsimylėjo kepėja? Gal susirgo? Arba ištekėjo už sodininko ir išvyko gyventi prie parko, ten rūšiuoja sėklas, o blynus kepa tik kai pati užsinori.

Tarkim, kepėją skubiai pakeitė jaunas taurių plovėjas, – blynai jam taip gerai dar nesiseka, todėl juos ir nubarsto taip, kad iš toliau pažiūrėjus matytum vien baltą lėkštę, it tuščią, it jokių blynų ten nė nebūtų.

Kas atneša blynus ir stukteli lėkštę ant stalo, žinau: „Elizabet“ – parašyta ant kortelės. Kortelė atsainiai prisegta prijuostės kišenės atvarte.

Po prijuoste Elizabet dėvi tris aptemptas skirtingo kirpimo berankoves. Elizabet švelniai rusva, ant pakaušio nutūpęs įmantriai standus turbanas. Vien dėl turbano ir gymio jos profilis toks nefertitiškas. O gal ji jokia ne Elizabet, gal ji vardu „Christine“, o Elizabet jai buvo tiesiog gražus vardas, sau pačiai pasidovanotas slapyvardis, darbadieniams skaidrinti.

Žmonės kitokie, kaip ryškūs skirtukai kasdieniuos dienų puslapiuos. Francas, tabako magas, vyras iš nespalvotų, rusvai kvepiančių filmų. Vieną dieną man dovanojęs filmui tinkančią istoriją apie Praną, vokiečių verslininkų pakrikštytą Francu. Ir jo cigarus. Jo Kubą. Į šią kvepiančio filmo plėvelę jums pasiseks atsitrenkti, jei neskubėdami eisit T. gatve.

Trečiadienį prie bažnyčios tvoros radau sau draugę. Iš spalvotų skudurų kaugės kyšojo besišypsanti balta galvytė. Žili plaukai susukti į visai elegantišką kuodą. Ji man davė degtukų, aš jai daviau bandelę. Ji nerūko ir negeria, yra vegetarė, atsisakė krabų lazdelių salotų. „Žuvies nevalgau“. – „Čia ne žuvis, tokie baltymai, kaip kiaušinių.“ – „Kiaušinių irgi nevalgau.” Aš jai daviau vandens ir šokolado. Ji man davė laikraščių pasitiest po užpakaliu, kad nešalčiau.

Mes sėdėjom abi – vidury didelio miesto, vidury dienos, vidury krioklio žmonių, irkluojančių pro šalį. Vidury Vilniaus.

Ji valgė, aš rūkiau. Žmonės ėjo, nekliudydami mūsų kojų – ne, neperžengdavo – nė nematydami, savaime pakeldavo savo batus ten, kur reikia.

Ji gyvena rūsy, šalia traukinių stoties.

Mes kalbėjomės apie bileką, – kalbotyrininkus, žodžių darybą, poetes ir muzikologes.

Porąkart išskydo mus abi dengianti nematomumo plėvelė – pora praeivių sulėtino žingsnį ir nusišypsojo.

Praeivių – tai buvo merginos. Baisiai gražios ir jaunos, dar nepamiršusios stebėtis ir išmokusios pamatyti.

Turiu dar vieną „nematomųjų“ istoriją, bet labai jos gėda. Šitaip baisiai gėda, bet vis tiek papasakosiu. Kartą skubiai apgrėbsčiau savo sodelį, paniurnėjau, kad kažkoks senovinis krūmas teikėsi atsigauti. Jau ruošiausi nupjauti tą stagarų šepetį, o šit jis ir leidžia kibirkščiuojančias žalias vytis. Tądien skubėjau į levandų šventę, – pasimatymų gatvėje susitikau draugę, ir mes įnėrėm į žmonėmis bei žmonių augintiniais besigumuluojančią aikštę – garuojantys katilai, piestoje grūdamos žolės, paveikslais ir atvirukais iškabinėtos palapinės, kiekviename atviruke – po ilgesingai nutapytą violetinį levandų lauką. Aplink mirguliavo, skardeno ir minkštai grūdosi švenčiantys šitą kvapą, šią spalvą, šitą ramybę, šitą žolelę, levandą.

Jei išdistiliuosim šį liūdesio lauką ir vandens šio įpurkšim į lyginamus patalus, miegas bus skaidrus ir odekoloniškai šviežias, paklodės gurgždės it sniegas kur nors kalnuos pavasarį, – štai tokie stebuklai toj aikštėj buvo man sekami į ausį, tokie kvapai purškiami į paausį, kvapni pomada, įtrinama į riešą po odine laikrodžio apyranke, – štai tokios levandų saujelės, žydinčios, segamos man prie kuprinės petnešos, – štai čia aš save sugavau.

Mano sode, iš kurio čia lėkiau ištisas dvidešimt minučių metro, neskaitant pėstavimo iki stotelės, – savo sode dar prieš valandą apibambėjau tokias pat šakeles. Savo sode nepažinti ne pačios sodintų, bet vis tiek – levandų, ir trenktis į tolimiausius miesto pakraščius, puošiantis lyg į koncertą, vien tam, kad tų levandų pauostytum? Šitokia gėda.

Kiek po nosim gražiausių istorijų. Apie Nematomus žmones, apie Nebeįsimylimus daiktus, apie Vaiduoklius. Kada nors papasakosiu. Apie senąsias kapines ir lakūnę Martą, nukritusią į Afrikos dangų. Apie plaukų segtukus, korsetų spraudes ir medalikėlį, rastus malkinėje. Apie dailidę – malkinėje kadaise buvo jo dirbtuvės, dabar ten – tik kirvarpų urveliais suvarpyti mediniai kalteliai ir Zinger siuvamosios griaučiai).

Kada nors apie visus juos, nematomus, papasakosiu. Apie elgetas ir elgetaujančiuosius. Apie moterimi persirengiantį vyrą ir kaip jį radau, verkiantį dėl prairusios pėdkelnės. Apie tuščią čiužinį prie metro. Nepaliestus centus. Šviesią moterį, panašią į mokytoją, sėdinčią centrinėj stoty. Apie moteris su pasirištais kūdikiais. Apie išmaldos prašinėjančią Milžinę bobą, tiesiančią man įlaminuotą lapelį – ant languoto popieriaus vaiko išvedžiota: „16.30 grįšiu iš mokyklos, ir mano mama neturės ko man duoti valgyti.“ Tikriausiai ta Milžinė boba viską ir suryja. Kalėdos, kūdikiai, juos linguojančios motinos, klūpančios kas dešimtis žingsnių, tokie gyvi šaligatvių stulpeliai. Stabtelėjimo aikštelės, susimokėjimo punktai. Ir kietai suvystyti šantažistai. Mažutėliai tokie, žindukliai. Miegantys per tokį šaltį.

Kaskart, išsistūmus iš parduotuvės, įstatau po jogurto šiaudelį dviem savo vaikams ir mergytei, lakstinėjančiai šaligatviu. Jau po kelių tokių kartų ji pirma pribėga, tiesdama pirštelius. Duoti visiems. Kas kartą atiduot dėmesio duoklę.

Aš negaliu visko visiems duoti, visąlaik būti gera ir gailestinga, aš gi godi ir pikta. O gal man nėra melodijos, gražesnės už vakarinę gražaus balanso murmelę. Garso, kai kaskart papilnėdama, vis dusliau kriukteli krestelima kiaulė taupyklė. O kartais, nebūtinai sapne, rodos, visi ima lėkt į mane, visi tie daiktai ir žmonės, vaiduokliai, nebeįsimylimi, tiesiantys kaklus – o ką tu mums duosi? Ką duosi mums vien už tai, kad esam šalia tavęs? Kuo tu mums atsimokėsi, kuo išsipirksi?

Kai susipainioju, pasipasakoju sau pasaką, – apie princą ir elgetą, susikeitusius vietomis.

Apie tai, kokie jie buvo panašūs, iš veido nė neatskirsi.