2013 02 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Aidas Rudėnas. Pelenų dienos liturgijos prasmė

Kiekvienais metais Pelenų diena Bažnyčia pradeda gavėnios laiką. Skirtas pasiruošti švęsti didžiajai šventei – Kristaus Prisikėlimui, šis liturginis laikas yra kelias, vedantis į Kristaus kančios garbinimą ypatingu būdu Didžiojo tridienio dienomis ir, kaip skelbia Evangelija, įžengimas į Prisikėlimo džiaugsmą kartu su triumfuojančiu Kristumi.

Pelenų dienos liturgija lyg ir kontrastuoja su taip staiga nutrūkusiu eiliniu liturginiu laiku. Dievo žodis moko atgailos, atgailą ir nusižeminimą simbolizuojantis violetas kreipia dėmesį į mūsų netobulumus, o pirmąją gavėnios dieną kaip visiško žmogaus trapumo ir mirtingumo ženklas ant galvų barstomi pelenai. Ties pastaruoju momentu ir susitelkime.

Pelenų barstymas sakant žodžius: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulke pavirsi“ –  labai primena anksčiau nemirtingo Adomo būseną po nuopuolio, arba „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ – tai Jono Krikštytojo šauksmas, daug kartų pakartotas daugybės šventųjų, iškelia mums prieš akis tiesą: mes esame nuodėmingi.

Pelenai – sunykimo simbolis – siejasi su nuodėmės ir išgelbėjimo drama. Krikščionybė pačia giliausia savo esme yra apibrėžiama, viena vertus, nuodėmės, pasmerkimo, o kita vertus, teisumo ir išgelbėjimo Kristuje sąvokomis. Tikėjimas, kad žmogus buvo Dievo sukurtas nemirtingas ir ši būsena jam grąžinama per Kristaus Prisikėlimą, jei įsijungiama į mistinį Kristaus Kūną, apima ir nuopuolio momentą. Turima omenyje, jog žmogus pasipriešino Dievo valiai ir taip pats transformavo savo būvį iš nemirtingumo būsenos į mirties ir irimo, kylančio iš nuodėmės (ypač pirminės), būseną.

Šis Adomo ir Ievos nusisukimo nuo Dievo  vyksmas yra krikščioniškasis mirties ir skausmo slėpinio paaiškinimas. Pasaulis prisipildė skausmo ir neteisybės dėl prieš Dievą nukreipto žmogaus pasirinkimo. Apskritai kiekvienas Dievo valios nepaisymas tampa mirties šaltiniu. Ir atvirkščiai – Kristuje žmogus yra išgelbstimas iš mirties slėpinio, o nemirtingumas grąžinamas prarasto amžinojo gyvenimo pavidalu.

Taip iš tikėjimo Kristaus Prisikėlimu kyla suvokimas, jog amžių pabaigoje mūsų kūnai bus prikelti ir visas , visas žmogus, ne vien tik siela, kuri, kaip žinome, yra nemirtinga, stos prieš Dievo teismą. Šis perėjimas (kaip ir senojo Izraelio išgelbėjimas iš Egipto nasrų), šis išgelbėjimas iš mirties nasrų vyksta Kristuje, išganingame Dievo įsikišime į istoriją, įvykusiame per Jėzų, šįkart visam laikui ir pačiu plačiausiu būdu. Kristus savo mirtimi ir Prisikėlimu kiekvienam yra perėjimas iš mirties į gyvenimą, ir būtent tai ruošiamės švęsti per Velykas.

Gavėnia kreipia mūsų žingsnius į laikinumo tikrovę, mūsų trapumo tikrovę, kad galiausiai pasitiktume Kristaus kančios šventimą atviromis ir nuolankiomis širdimis, kad mūsų ribotumas nesutrukdytų atsiverti Viešpaties malonei. Todėl per gavėnią ir ypač pirmą jos dieną toks ryškus žmogaus silpnumo ir irimo akcentas. Pelenų barstymas ant galvos yra senas, iš senojo Izraelio ateinantis ir krikščioniškojoje tradicijoje prigijęs atgailos ženklas, sakantis: „Aš matau, Viešpatie, save tokį, koks iš tikrųjų esu – silpną ir trapų, mirtingą ir visiškai priklausantį nuo Tavęs“.

Tokia yra Pelenų dienos liturgijos prasmė – išgyventi visišką nuolankumą Dievo akivaizdoje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.