Uodukas

Ir štai tada, kai uodas per vieną akimirką bus sutraiškytas ir trykštelės jo išsiurbtas kraujas (galbūt mūsų su jumis, atsižvelgiant į tai, kad visi esame jo skrandžio, ar kaip ten jo, viduje), tada amžių amžiams ateis pasaulio pabaiga (mums – ir uodui: bet ne tam, kas pliaukštelėjo delnu).

Vėlgi, pagalvokite, jei ta būtybė, kuriai įkando uodas ir kuri jį sutraiškė, mostelėjus ranka, net neatkreipdama ypatingo dėmesio, irgi savo ruožtu gyvena pasaulyje, esančiame drauge su milijardais į jį panašių būtybių, kito dydžio uodo skrandyje, – tai ar galima atmesti, kad kada nors kas nors nepritrėkš ir to uodo: ir ta būtybė, kuri nevalia pribaigė mūsų pasaulį, pati su savo pasauliu išnyks amžių amžiams? Kad ir jo pasauliui ateis pasaulio pabaiga?

Na, o tokiu atveju – prašau pasakyti – kaip mes ramiai galime užmušinėti uodus, tupinčius mums ant skruosto? Juk nėra jokios garantijos, kad nesukeliame pasaulio pabaigos kitiems pasauliams ir juose gyvenančioms būtybėms. Nesunaikiname, dovanokite, milijardų moterų, senių ir vaikų? Juk mes neturime tokio galingumo mikroskopų, kad galėtume prasiskverbti į tokius mažus pasaulius, kur būtų galima aptikti – mums įprasto uodo pilve – visai kito, ne mūsiškio – apie kurį nė negalime pagalvoti – dydžio žvaigždynų ir galaktikų.

Bet jei net, tarkim, mes galėtume įžiūrėti per kažkokį superinį mikroskopą tas galaktikas – kokiu būdu, sakykite, galėtume surasti tarp milijardų žvaigždžių ir tarp jų besisukančių planetų vieną žvaigždę ir vienintelę planetą, kurioje gyvena sau, nieko neįtardami, pykdamiesi ir vienas kitam kaišiodami špygas, tokie, kaip ir mes su jums, žmonės? Juk, sutikite, tokiam tikslui reikėtų turėti dar galingesnių, jau visiškai neįsivaizduojamų mikroskopų. Ir štai jei mes, tarkim, turėtume ir tokių mikroskopų ir įžiūrėtume per juos tuos kvailus, vienas kito nekenčiančius žmones – ir suprastume, kad tame mikro-mikro-mikro pasaulyje yra ir gyva protinga gyvybė – tai, prašau, sakykite: nejau, tai žinodami, būtume drįsę užmušti tą uodą, kurio viduje, tarp atitinkančių juos dydžiu žvaigždynų ir galaktikų, gyvena tokie kaip ir mes žmonės?

Ar drįstume – vienu pliaukštelėjimu per skruostą – tapti ištiso pasaulio pabaigos priežastimi? Juk nedrįstume, o tiesiog nubaidytume uodelį nuo skruosto, stengdamiesi jo nesuluošinti, ir dar palinkėtume jam, prisisiurbusiam mūsų kraujo (galbūt tas mūsų kraujas jam reikalingas tiems, esantiems jo skrandžio viduje, žvaigždynams ir žmonėms?), laimingo kelio: ir dar galbūt sielotumėmės, kad koks nors piktas neišmanėlis, ne toks geras ir neturintis kaip mes supermikroskopo, nepritrėkštų to uodelio miegodamas, kartu padarydamas galą milijardams džiaugsmų ir vilčių.

Tai kaip, sakykite, po tokių samprotavimų galime būti tokie kvaili, kad nesuprastume, jog pasauliai gali visiškai ne paraleliai egzistuoti, o vienas kitame iki begalybės, nors ir paprasto uodelio viduje – ir, vadinasi, turime atsargiau elgtis su viskuo, kas mus supa, net ir su paprastu uodeliu, suprasdami, kad jis tik iš pažiūros uodelis, o iš tiesų jis galbūt kažkam visa visata. Vildamiesi, jog tas, ant kieno skruosto nutūps uodelis, kurio viduje mes su jumis gyvename, irgi bus supratingas bei atsargus ir neskubės jo pritrėkšti, pagalvojęs apie mus su jumis, perkandinėjančius vienas kitam gerkles ir neįtariančius apie pakeltą virš mūsų uodelio ranką.