2017 03 09

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Ko mus moko Kovo 11-oji?

Dalinamės brolio pranciškono Arūno Peškaičio OFM mintimis apie Kovo 11-ąją, prieš aštuonetą metų išsakytomis bendraujant su policijos pareigūnais. 

Kuo norėčiau su Jumis pasidalinti?

Nesu labai gerai susipažinęs su policijos darbu. Ačiū Dievui, neturėjau patirčių, kad policijai būtų tekę mane gaudyti, neturiu patirčių gaudyti ką nors kartu su policininkais. Žinau, kad Jūsų darbas sunkus, tam tikra prasme pavojingas, todėl nenoriu Jums sakyti kokio nors moralizuojančio pamokslo.

Nors dar nesu labai senas, norėčiau pasidalinti prisiminimu apie Kovo 11-ąją. Prezidentūroje jau antrą Prezidento Valdo Adamkaus kadenciją kasmet rengiami Maldos pusryčiai. Prieš kokius ketverius metus į juos buvo atvykęs ir vienas politikas iš Estijos, parlamentaras.

Jis kalbėjo apie trijų Baltijos šalių išsilaisvinimą 1990–1991 metais. Ir labai drąsiai sakė, kas šis išsilaisvinimas – be jokios abejonės, pats tikriausias stebuklas. Ir, kaip kiekvienas Dievo stebuklas, yra dovana.

Laisvė mūsų šalims buvo padovanota, bet mes kažkodėl nejaučiame, kad tai yra labai didelis dalykas.

Žmogus vertina tai, dėl ko pats kovoja ir stengiasi. Pavyzdžiui, pasistato sodo namelį ir sako: „Pats savo rankomis stačiau.“ Arba – „Už savo pinigus stačiau.“ Tokiais atvejais atsiranda matas, kuriuo galime išmatuoti tą rezultatą.

O kai gauname dovaną – priklauso nuo mūsų širdies. Jei mokame būti dėkingi – vertiname. Jei nemokame – po kiek laiko mums ta dovana ima atrodyti toks įprastas dalykas, kad norom nenorom ją nuvertiname.

XX amžiui teko keletas baisių totalitarinių režimų. Vieną iš jų žmonės išgyveno nacionalsocialistų valdomoje Vokietijoje. Šioje šalyje, nacistams atėjus į valdžią, buvo viena partija, kontroliuojanti ir Bažnyčią (kaip ir Sovietų Sąjungoje). Ir dalis kunigų bei vyskupų atsisakė paklusti vienintelei partijai. Vienas iš jų – liuteronų kunigas D. Bonhoeferis. Galų gale jis, kaip ir daugelis, buvo suimtas ir sunaikintas koncentracijos stovykloje.

Taigi Bonhoeferis viename tekste rašė, kad „nėra pigios malonės“.

Taip, krikščionybė yra malonė. Iš tikrųjų mūsų tikėjimas sako tokią keistą tiesą: Dievas tapo žmogumi ir mirė už mus, kad mes gyventume; tai yra grynoji malonė, ne mūsų pastangų rezultatas. Ir tą malonę žmogus sugeba nupiginti, neįvertinti, nevertinti.

Ir Bonhoeferis parašė: nėra pigios malonės. Jei tą malonę priimame labai pigiai, nesame krikščionys. Nes nesugebėsime savo tikėjimo apmąstyti, nesugebėsime už jį numirti, nesugebėsim juo gyventi.

Malonė negali būti pigi. Nes – koks keistas dalykas – nors tai yra malonė, dovana – jos negalima priimti bet kaip.

Jei savo pastangomis ką nors padarome, suprantame, kad tai reikia saugoti. Tad turime melsti malonės, kad galėtume priimti malonę, ir kad ji neatpigtų mūsų širdyse. Kad žinotume: ta didžioji – Dievo – dovana mus įpareigoja. Paradoksas: tai yra dovana, bet ji mus įpareigoja.

Kita vertus, tai suprantama: kiekvienas esame gavę gerų dovanų, ir kiekviena iš jų įpareigoja santykiui (ne prievartauja, o įpareigoja, nors būna ir netyrų dovanų, kurios prievartauja).

Kodėl apie tai kalbu? Jeigu nepriimame dovanos arba ją, tą malonę, nupiginame, tai iš esmės nesame tos dovanos paliesti.

Ir žiūrėdamas į šiandieninę Lietuvos realybę kartais pagalvoju, kad, ko gero, teisus anas estų politikas: mes per lengvai priėmėme tą stebuklą.

Tai iš tikrųjų buvo stebuklas.

Kovo 11-osios akto signatarai, nepaisant jų pažiūrų ir to, kas jie buvo anksčiau, tikrai verti pagarbos – 1990-ųjų kovo 11-ąją niekas nežinojo, tikrai nežinojo, kas bus rytoj. Ir vis dėlto tie žmonės padėjo savo parašus.

Daugelis tų žmonių nebuvo nei pogrindininkai, nei disidentai, nebuvo tie, kurie nuosekliai ir ilgai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, kovojo tada, kai niekas netikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė įmanoma, kovojo 1950-aisiais, 1960-aisiais, 1970-aisiais, 1980-aisiais metais… Ką ten 1980-ieji – jei 1988-ųjų pradžioje ar viduryje kas nors būtų pasakęs, kad po dvejų metų ateis nepriklausomybė – kas būtų patikėjęs? Tai buvo grynas stebuklas.

Taigi Kovo 11-osios akto signatarai, žmonės, atėję iš labai skirtingų patirčių, vis dėlto įvykdė tai, kam, sakyčiau, nė nebuvo pasiruošę.

Ir mums tą stebuklą reikia suvokti ir priimti. Nesakau, kad tai padarę iš karto tapsime geresni, mielesni, išnyks korupcija… Netikiu tokiu greitu atsivertimu.

Tikiu, kad, tą stebuklą priėmus, kai kas pamažu keisis. Pirmiausia – mūsų santykis su mūsų valstybe (ją priimsime kaip savą), mūsų santykis su pilietiškumu, su visuomene, su savimi.

Prisimenu 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tarp Jūsų irgi yra žmonių, kurie ją prisimena. (Kai kurie jau nebeprisimena, kai kurie dar menkai teprisimena; džiugu, kad jau turime suaugusių žmonių, kurie gimė ir gyveno laisvoje šalyje.)

Taigi prisimenu aną kovo 11-ąją. Tada aš irgi ne itin gerai supratau, kas čia iš tikrųjų vyksta.

Dirbau Valdymo psichologijos mokymo laboratorijos vedėju tokiame Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute. Jis buvo labai tarybinis: kone 700 etatų, iš jų gal daugiau nei pusė nereikalingi. Penki fakultetai visame mieste, centriniai rūmai – dabartinėse Žydų bendruomenės patalpose.

Labai gerai atsimenu: užeini į kokį skyrių (jų pavadinimai – patys įdomiausi, dabar tokių nebėra) sėdi penkios šešios moterys (jų buvo daugiausia), mezga, geria kavą. Labai gerai leidžia laiką.

Tarybinės moterys buvo labai stiprios – turėjo gauti visokių deficitų (dešros, kiaušinių, pieno), parbėgti namo, paruošti vakarienę.

O tame institute buvo ko ne laisvas grafikas, tai išeini, apsiperki, grįžti. Visos ir visi instituto darbuotojai (ten uždarbiaudavo turbūt pusė visų Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojų) buvo patenkinti.

Taigi mes, keli jauni psichologijos dėstytojai, prasidėjus pertvarkai, savo iniciatyva Mokytojų namuose (jie buvo ten pat, kur dabar) įkūrėme Inteligentiškumo, demokratijos ir etikos mokyklą. Ją lankė dešimtų – vienuoliktų klasių mokiniai. Mes su jais dirbome, skaitėme įvairius kursus. Dabar tai vadintume pilietine, savanoriška veikla – negaudavome jokių atlyginimų, tiesiog su tais mokiniais buvo įdomu dirbti.

Ir kovo 11-ąją turėjome videotreningą: pasitelkę vaizdo aparatūrą mokėme žmonių grupes bendrauti. Labai gerai atsimenu, kad tą dieną mokiniai, atėję į užsiėmimą, pradėjo truputį zaunyti: „Paleiskit mus, kažkas vyksta Aukščiausiojoje Taryboje, kažkokie sprendimai bus priimti, gal sutrumpinkime užsiėmimą…“ O mes (dirbome du psichologai): „Ne, pirmiausia – darbas.“ Kaip toj tarybinėj dainoj „Pervym delom samolioty…“

Taigi dirbam, dirbam, dirbam… Aštuonias valandas. Sąžiningai, apie devintą vakaro baigiame, įsijungiame radiją. Girdime, kad tikrai kažkas vyksta. Gal truputį svarbiau, negu mūsų darbai kasdieniniai.

Greit išsiskirstome, bėgu pas draugus, kurie, ačiū Dievui, gyveno visai netoli, Pylimo gatvėje. Tad suspėjau pamatyti tą stebuklą, kurio tada iš tiesų neįvertinau, – suspėjau pamatyti, kaip buvo priimtas Nepriklausomybės aktas.

Buvo jau vėlu, apie vienuolikta vakaro. Turbūt niekad nepamiršiu to vaizdo: per televizoriaus ekraną nusileidžia trispalvė – tokia uždanga, dengianti LTSR – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbą, ir iškeliamas Vytis.

Šita uždanga man yra stebuklo simbolis. Manau, kad ji ne tik paslėpė LTSR herbą – ji jį tiesiog sunaikino. Nors kartais atrodo, kad jis dar slypi kažkur mūsų veiksmuose ir mintyse. Kartais matau – Jūs galbūt su tuo susiduriate dažniau – kaip žmonės žiūri į savo valstybę – tarsi ji būtų ne sava.

Neklausiu, kodėl. Daug yra kaltų: oligarchai, politikai, partijos…

Bet vis dėlto manau, kad mums jau 19 metų – įsivaizduojate, kitąmet švęsime jubiliejų – jau esame pilnamečiai, jau laikas suaugti. Jau galime pamažu patikėti, kad už Vyčio nebėra LTSR herbo, kad ta valstybė yra mūsų.

Nesakau, kad turime sutikti su viskuo, ką daro šiandieniniai valstybės vadovai. Turime suprasti, kad jie yra kartu su mumis, yra mums atskaitingi, o tam tikruose veiksmuose ir procesuose mes esame jiems atskaitingi.

Mane iš tiesų erzina, kai žiniasklaidoje spekuliuojama žodžiais „biurokratija“, „aparatas“, „valdininkai“. Perskaitai žodį „valdininkas“, ir atrodo, kad jis yra priešas. Bet jis yra valstybės tarnautojas. Nenoriu pasakyti, kad visi valdininkai „geriečiai“, bet nėra jie visi „blogiečiai“. Kaip mums išgyti nuo to svetimumo?

Suprantu, kad Tarybų Lietuva nemažai daliai mūsų žmonių buvo svetima. Daugeliu, kone visais lygmenimis.

Bet jei mes nepadarysime sava Lietuvos Respublikos – bus bėda: liksime paralyžiuota visuomenė.

Šiandien turime pripažinti, kad daugeliu atvejų nesame labai judrūs. Ne tik keiksnojame valdžią, bet ir sakome: „Nėra iš ko rinktis, yra tik tai, kas yra. Partijos yra kažkas, kas toli nuo mūsų“.

Bet suvokę, kad visa tai yra su mumis, Lietuvą pamatytume kaip bendruomenę. Krikščionybė yra vienas iš stipriausių bendruomenės pavyzdžių žmonijos istorijoje. Krikščionybei nuo pat pradžių svarbiausia buvo bendruomenė. Čia žmonės mokėsi ne tik tikėjimo dėsnių, bet ir pilietiškumo, bendro gyvenimo. Aišku, krikščionių bendruomenė per tūkstančius metų kito, bet ji irgi turėtų būti ta pilietiškumo brandinimo mokykla. Branduolys, kuris moko, rodo pavyzdį. Ne todėl, kad yra aukštesnis už kitus, o todėl, kad turi kitiems tarnauti. Tuomet gal ir Lietuvoje atsirastų daugiau bendruomenės, daugiau bendruomeniškumo. Čia metu akmenį į savo daržą – matyt mes, krikščionys, mažai tarnaujame, kad Lietuvoje to bendruomeniškumo stinga.

Tikiu, kad ši diena – Kovo 11-oji – visiems mums yra šventė, ir noriu pasveikinti Jus visus su ta tikrai didžia švente, su tuo stebuklu, kuris įvyko taip neseniai ir vis dėlto gana seniai. Kaip amžinybės proveržis mūsump.

Parengė Rasa Bataitytė

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas, BFL  © Baltijos fotografijos linija

www.zurnalaspolicija.lt