Per broliškumo perteklių

Pamokslas, sakytas Vilniaus katedroje 2009 metų kovo 11 dieną.

Kovo 11-oji yra tarp tokių dienų. Šiandien gražu ir gera žiūrėti į kiekvieną šio miesto, šios šalies žmogų ir sakyti: tai mano brolis, tai mano sesuo. Tarytum paties dangaus dabar mums būtų pasiųsta ta brangi ir tokia nekasdienė tiesa, kad visi mes kažin kaip surišti vienas su kitu, supančioti, pasmerkti slėpiningai giminystei, kuri gal iš istorijos, iš bendro likimo, iš oro, iš tos pačios lietuviškos saulės virš mūsų, o gal iš Apvaizdos rankų, iš Kristaus.

Dar sykį ačiū Kovo 11-ajai. Net jeigu nieko daugiau ji mums nekalbėtų ir nereikštų, tos vienos žinios gana, kad galėtume šiandien džiaugtis ir dėkoti. Suprantu, tai tik akimirkos jausmas, trumputis nušvitimas, jis išsisklaidys ir vėl kuriam laikui pasislėps. Bet trokštu jo ir ilgiuosi lyg kokio dieviško apreiškimo. Jo negalėjai tikėtis anais metais, kai tebuvome vergai, valgę baimės ir melo duoną, be garbės ir be teisių. Brolystės jausmas – tai laisvės dovana. Tik išlaisvintas žmogus ir žmonių bendrija gali sakyti: mes esame broliai ir seserys. Ir priešingai – šios giminystės užtemimas ar atsisakymas bloškia tautas ir žmones atgal į vergovės namus, atima džiaugsmą ir viltį, žudo gyvenimą.

Krikščionybės aušroje apaštalas Paulius plėsdamas broliškumo ratą ne tik skelbė nuosprendį antikinei vergovės institucijai, bet ir pamažu klibino jos pamatus. Trumpiausiame ir bene gražiausiame savo laiške, kuris adresuotas krikščioniui Filemonui, Kolosų miesto turtuoliui ir vergvaldžiui, Paulius kalba apie jo apsivogusį ir pabėgusį vergą Onesimą, kurį pats vėliau buvo sutikęs, pakrikštijęs ir ketinęs pasilikti sau kaip padėjėją. Romos įstatymai reikalavo pabėgusį vergą grąžinti šeimininkui. Dar svarbiau Pauliui nenusikalsti draugystei, kuri jį siejo su Filemonu. Jis siunčia Onesimą atgal į Kolosus. Bet kartu siunčiamas ir laiškas. Vergvaldys prašomas tuomet nesuvokiamo, skandalingo dalyko – priimti vergą „kaip mylimą brolį“. Pauliaus žodžiai skamba lyg koks revoliucinis manifestas, kai apie pabėgusį vergą pasakoma: „Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis“. Parašius šią eilutę ir ją išgirdus, pasaulyje prasidėjo neišvengiamas galas kiekvienai žmogaus pavergimo sistemai.

Panašiai kaip Paulius nešinas evangeline brolystės žinia ėjo pas mus ir šv. Brunonas, kurio kankinystė pranešė Europai iki tol negirdėtą Lietuvos vardą. Jam reikėjo čia tų, kuriuos galėtų priimti kaip brolius ir seseris Kristuje. Jo beginklė, kone vaikiškai naivi misija liudija, kad jis ėjo ne kryžiaus karo pagonims skelbti. Neatpažinome tada, turbūt ir negalėjome atpažinti, kad jis mūsų brolis. Tačiau to susitikimo žymė liko įstrigusi tarp šventųjų ąžuolų. Ar tik ne Brunonas bus pamokęs lietuvius, kad giesmė taip pat yra didis ginklas?

Paskui prieš aštuonis šimtmečius buvo Pranciškus Asyžietis, kuris apkabinęs raupsuotąjį ir pavadinęs jį broliu, išgelbėjo nuo puikybės bei išdidumo naštos svyrančią Bažnyčią. Tą Bažnyčią jis kažin kaip išgelbėjo ir mums, nes broliai pranciškonai plūstelėjo į šį kraštą ir Vilniuje paslaugiai užrašinėjo brolio Gedimino, pagonių kunigaikščio, laiškus Vakarų Europos miestams, meldėsi jo pilies papėdėje.  Dar daugiau, jie kartojo čia savo mokytojo žodžius, kad broliai ir seserys mums yra visa kūrinija: po dangų nardantys paukščiai, saulė, žvaigždės, skaistieji šaltiniai, ugnis, žemė. „Broli vilke“, – kreipiasi Pranciškus į vilką, ir tas nušvinta lyg mes šiandien; jis jau ne tik vilkas, kažin kas nauja ir tai, kas turi būti, kas sumanyta paties Kūrėjas planuose.

O dar vėliau ir mes patys, čia, prie Katedros, kėlę pirmąsias trispalves, badavę, meldęsi, darniai ir skardžiai dainavę laisvę ar sustoję į Baltijos kelią, ar sausio nakčia puolę po tankais. Jau nebegalėjome kitaip dėl anos staiga išsiveržusios šventos giminystės, kuri buvo laisvės dvasia ir nešė mus laisvėn. Ji drebino imperiją ir vertė niekais pavergėjų galybę. Istorija žino, kas atsitinka, kai tampama vienu kūnu ir viena siela, nesvarbu, kad maži, kad silpni, kad plikomis rankomis prieš ugnį ir kalaviją.

Galbūt norėtume tokią dieną pasididžiuoti, pasigėrėti savimi, susiskaičiuoti nuopelnus. Yra valstybių, kurios ėjo į savo laisvę ir nepriklausomybę tratant karo būgnams, per kraujo upelius. O mes – tik per broliškumo perteklių. Nieko daugiau. Panašu į gražią legendą, bet visi žinome, kad taip iš tiesų buvo. Ir jeigu jau paklausytume „Tautiškos giesmės“ ir norėtume iš savo praeities pasisemti stiprybės, nieko tikresnio ir svarbesnio sau nerastume už aną visų laisvės vėjų ir Kristaus Evangelijos mums neštą brolystės srautą, kiekvieno mūsų istorijos pavasario šauklį ir pranašą.

Tik per broliškumo perteklių ir išliksime gyvi šiame mieste ir šioje valstybėje. Viso kito gali trūkti, ir jau dabar trūksta. Išsisklaidė greitos ir lengvos gerovės kerai. Žlunga išdidžios pretenzijos būti kažin kuo, gudresniais ir apsukresniais už kitus. Savimeilės, nepasitikėjimo, paniekos vieni kitiems sklidina politika parodė visą savo bergždumą. Į ponus ir „mužikus“ padalinta Lietuva neturi nei grožio, nei laisvės, nei ateities. Ar ne dabar, visokių mums brangių sukakčių metais, o kartu ir didžiausių sunkumų bei išbandymų metais, yra ypatingas laikas atsitokėti ir iš naujo prabilti anos šventosios giminystės kalba? Pirmiausia ją skirti tiems, kurie mažiausi ir silpniausi tarp mūsų, prislėgti vargų ir nusiminę, praradę viltį ir nebemylintys gyvenimo. Tu mano brolis, tu mano sesuo. Stebuklingi žodžiai. Stovime ant jų ne tik kaip Kristaus Bažnyčia, bet ir kaip valstybė, ir kito pagrindo nebus duota. Lygiai nebus ir kitos galimybės ištverti blogųjų naujienų srautą, eiti pirmyn, lengvinti visuomenės pečius prislėgusią negandų naštą.

Ši Kovo 11-oji bene skaudžiausia ir sunkiausia iš tų, kurias šventėme per anuos sugrįžusios laisvės metus. Bet jos sunkumas gali būti didžiai prasmingas, jeigu išgirsime, ką šiandien byloja mūsų žiūrėjimas vienas į kitą. Po pavasario dangum, po plačiai išsiskleidusiom mūsų vėliavom, po šios garbingos šventovės skliautais, kuri tam ir iškilo, kad Dievo vaikų laisvės dvasioje Lietuva mokytųsi ištarti: brangūs broliai ir seserys.