2009 03 20

Kun. Andrius Nenėnas OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pranciškoniškoji kronika (II): Šventosios Žemės globėjai

Minėdami Pranciškonų ordino 800 metų jubiliejų tęsiame šv. Pranciškaus brolių pradėtų misijų apžvalgą.

Pirmoji pranciškonų misijų kelionė už Europos ribų įvyko 1217 m. Tada buvo pasiekti ir Artimieji Rytai. Tai buvo laikotarpis, pažymėtas aštraus konflikto tarp krikščioniškojo pasaulio ir musulmonų, kovojant dėl įtakos krašte, kuriame gimė ir veikė Viešpats Jėzus Kristus. Pats šventasis Pranciškus Asyžietis Šventosios Žemės link leidosi 1219 m. Tais pačiais metais jis Damijetoje susitiko su sultonu Maliku el Kamiliu. 1221 metais po kryžiuočių pralaimėjimo ir pasitraukimo visa Šventosios Žemės teritorija atiteko musulmonams. Sultonas senojoje Palestinos teritorijoje tik pranciškonams leidęs laisvai veikti patarnaujant ten likusiems krikščionims. Nuo to laiko mažesnieji broliai turi privilegiją rūpintis krikščionių ir jiems šventų vietų saugojimu.

Iš pradžių pranciškonai buvo apsistoję kryžiuočių kontroliuojamuose įtvirtinimuose Antijochijoje, San Giovanni d‘Acri, Kipre. Po taikos paliaubų tarp krikščionių ir musulmonų 1229 – 1239 m. jie galėjo įsikurti Jeruzalėje, Betliejuje, Nazarete ir kitose vietose. 1244 m. musulmonams užkariavus Gazą, katalikai buvo išvyti iš Palestinos, tačiau nepaisant sunkumų ir persekiojimų, pranciškonai pasiliko. Daug jų mirė dėl tame krašte periodiškai vykusių smurtinių išpuolių, taip pat globodami maro ištiktus žmones.

Tam, kad išliktų Šventojoje Žemėje broliai nepasidavė neapykantai, pagalbon nesikvietė ginkluotųjų pajėgų, bet vadovavosi iš Šv. Pranciškaus paveldėtu paprastumu ir atvirumu, dialogu ir derybomis siekdami taikių abipusių susitarimų. Dėl to XIII a. pranciškonų bendruomenės pasklido ir įsitvirtino visoje Palestinoje, taip pat Egipte, Graikijoje bei Kipre. Būdami šventosiose vietose jie taip pat rūpinosi ten atvykstančių piligrimų globa. Vis tik broliai drauge su ten esančiais katalikais turėjo trumpam palikti Palestiną 1291 m., kai iš ten buvo išstumti kryžiuočiai. Ten vėl sugrįžo po dešimtmečio, Egipto sultonui El Mozafarui suteikus teisę apsistoti Šventajame Kape Jeruzalėje ir Betliejuje. 1333 m. Neapolio karalystės padedami pranciškonai galėjo įsikurti Jeruzalėje esančioje Paskutinės Vakarienės vietoje. Taip gimė Šventosios Žemės Kustodija, kuri iki dabar laikoma brangiausia pranciškoniškų misijų išraiška.

1342 m. popiežius Klemensas VI pranciškonus oficialiai patvirtino Šventosios Žemės kustodais (saugotojais, globėjais), pavesdamas prižiūrėti šventoves Palestinoje, Sirijoje ir Egipte, rūpintis atvykstančių piligrimų sielovada bei vietinių krikščionių katalikų poreikiais. Broliai tikrai uoliai atliko jiems patikėtas pareigas, užmezgė glaudžius santykius su katalikais maronitais, iš kurių tarpo ne vienas tapo pranciškonu, taip sustiprindami ryšius su popiežiumi ir Visuotine Bažnyčia.

Persekiojimų pradžia
1517 m. turkams okupavus Jeruzalę, dauguma pranciškonų misionierių buvo įkalinti, o Paskutinės vakarienės šventovė buvo paversta mečete. Po ilgų priespaudos metų brolių skaičius ženkliai sumažėjo, likę buvo nuskurdinti. 1537 m. buvo dar viena suėmimų banga, devyni pranciškonai mirė kalėjime, vėliau 1541 m. buvo išžudyti visi Nazarete gyvenę broliai, tokio paties likimo 1571 m. sulaukė ir visi Kipre gyvenę mažesnieji broliai. Periodiškai kildavusios persekiojimų ir smurtavimo bangos priklausydavo nuo tuo metu buvusių politinių santykių tarp Turkijos ir vakarų pagerėjimo arba pablogėjimo. Ramybės periodai buvo gan reti. Iš vakarų pranciškonams siunčiama materialinė pagalba dažniausiai atitekdavo į turkų rankas mainais už pažadus leisti ramiai gyventi ir dirbti, tačiau tų pažadų retai buvo laikomasi.

Pranciškonų misija Šventojoje Žemėje buvo nuosekli, toliau buvo dirbama nepaisant kylančių sunkumų, persekiojimų. Turkų valdymo metu visų pirma buvo stengiamasi įsigyti tas vietas, kurios tiesiogiai susiję su krikščionių tikėjimu, kad tas vietas išsaugoti ir suteikti joms deramą reikšmę ir pagarbą. Taip pamažu buvo atgauta Apreiškimo Šv. M. Marijai šventovė Nazarete (1620 m.), Viešpaties Atsimainymo vieta ant Taboro kalno (1631 m.), Alyvų sodelis Jeruzalėje (1666 m.), Šv. M. Marijos Apsilankymo pas Elžbietą šventovė Ain Kareme ir kitos krikščionims svarbios vietos. Jose buvo kuriami vienuolynai, statomos bažnyčios, skirtos gaivinti evangelinių įvykių atminimui ir piligrimų pamaldumo puoselėjimui.

Šiandienos iššūkiai

Šiandienos sąlygomis krikščionių gyvenimas Šventojoje Žemėje nėra mažiau sudėtingas ar apsaugotas nuo konfliktinių situacijų. Pranciškonai lieka savo postuose rūpindamiesi tomis vietomis, animuodami vietinių arabų ir žydų kilmės bei atvykstančių krikščionių tikėjimo gyvenimą, padėdami nuo nuolat įsiplieskiančių ginkluotų susirėmimų nukentėjusiems žmonėms, tęsdami mokslinį ir archeologinį darbą, tyrinėdami Šventąjį Raštą.

Nesibaigia pranciškonams tenkantys iššūkiai, atsirandantys dėl tarp musulmonų ir žydų kylančių konfliktų. Juose mūsų broliai dalyvauja imdamiesi tarpininkavimo, dialogo skatinimo iniciatyvų, tikėdami sunkia, tačiau visuomet įmanoma susitaikinimo perspektyva. Tuo pačiu didžiuliu uždaviniu ten gyvenantiems pranciškonams yra tarpreliginio dialogo skatinimas, siekiant palaikyti ir pamažu įtvirtinti taikų sugyvenimą, paremtą pagarba kitaip tikinčiam, užkertant kelią konfliktams, kurie grindžiami religiniais motyvais ir Dievo vardu.

Taigi, Šventojoje žemėje Evangelijos skelbėjams tikrai yra ką veikti. Čia pirmą kartą Jėzaus paskelbtas kvietimas įžengti į Dievo Karalystę, atverti savo širdis keičiančiam Dievo prisilietimui, lieka aktualus.

Parengė br. kun. Andrius Nenėnas, OFM