2009 03 27

Kun. Andrius Nenėnas OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pranciškoniškoji kronika (III). Islamo kraštuose

Mažesnieji broliai nuo pat savo atsiradimo jautė pašaukimą keliauti į musulmoniškus kraštus. Matant šį brolių užsidegimą, Šventasis Sostas būtent jiems pavedė rūpintis šventomis vietomis Palestinoje.

Po šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties antrosios kartos pranciškonams pagrindinėmis misijų į musulmoniškus kraštus gairėmis buvo pirmoji pranciškonų kankinystė Maroke, paties Pranciškaus susitikimas su sultonu Maliku el Kamiliu bei ordino reguloje išdėstytas mokymas apie tai, koks turėtų būti evangelinio gyvenimo pobūdis islamo kraštuose.

Skelbti ar liudyti?

Kalbant apie misijas musulmoniškuose kraštuose reikia pabrėžti, kad jos visada buvo ir lieka labai sudėtingos, ir kad broliai ten išlikti  galėjo tik todėl, kad vadovavosi Pranciškaus parodytu nuolankumo pavyzdžiu, dėl Dievo meilės paklusdami ir įsiklausydami į kiekvieną žmogų, nesiimdami drastiškų veikimo priemonių, vengdami konfliktų. Žinoma, kad pirmieji pranciškonai Maroke buvo nukankinti todėl, kad skelbdami Evangeliją ėmėsi atviros islamo kritikos, būtent dėl to susilaukė liūdnos baigties. Greičiausiai ši ir panašios negatyvios patirtys paskatino ieškoti kitokios – švelnesnės ir nuosaikesnės misijos formos. Pavyzdžiui, po skaudžios patirties Maroke broliai vėliau apsiribodavo tik įkalintų krikščionių sielovada, atsisakė atviro pamokslavimo kitatikiams, stengdamiesi visų pirma liudyti Kristų savo gyvenimu. Pamažu buvo daugiau susipažįstama su nauja aplinka, jos kultūra ir tikėjimu, kol galiausiai pranciškonas Raimondo Lullo (+1316) atidarė specialią mokyklą, kurioje buvo rengiami tarp musulmonų siunčiami misionieriai.

Pranciškaus pavyzdys ir gyvenimo naujoje aplinkoje patirtis davė savo vaisių. Pavyzdžiui, 1228-aisiais tarp kryžiuočių ir musulmonų sudarytų paliaubų metu brolis Peregrino da Falerone Jeruzalėje susilaukė didžiulės pagarbos tiek iš krikščionių, tiek iš musulmonų pusės. 1246 m. Egipto sultonas vieną iš pranciškonų pasirinko tarpininku tarp jo ir popiežiaus. Po to, kai kryžiuočiai buvo išstumti, mažesnieji broliai ir toliau galėjo likti musulmonų valdomose teritorijose, rūpindamiesi ten esančiais įkalintais krikščionimis.

Jau minėtas pranciškonas Raimondo Lullo nuolatos pabrėždavo, kad norint kitus vesti prie Dievo visų pirma reikia taikiai kalbėtis, o ne kariauti. Tam, kad galėtum užmegzti dialogą, būtina išmokti vietinę kalbą, pažinti kultūrą, neniekinti kitaip tikinčiųjų, bet savo pavyzdžiu liudyti tikėjimą Kristumi, dėl to pakeliant įvairiausių išbandymų. Tai pranciškonų buvo daroma besirūpinant įkalintais krikščionimis, padedant nešti jiems tekusią naštą, neatmetant galimybės, kad ir patys bus įkalinti arba patirs smurtą. Kai kaliniai buvo įdarbinti statybose, su jais kartu eidavo ir pranciškonai. Jie stengdavosi, kiek tai buvo įmanoma, pasirūpinti ir vergais paverstais tikinčiaisiais.

Žinom, kad iš Ispanijos atvykę broliai Maroke daug dirbo steigdami ligonines, mokydami įvairių amatų, studijuodami kalbą. Jau daug vėliau vienas iš pranciškonų– XIX a. pabaigoje parengė ir išspausdino Maroke naudojamos arabų kalbos žodyną ir gramatiką, po to brolis Rafaele Gonzalezas 1905 m. išleido klasikinės arabų kalbos gramatiką. Socialinė veikla buvo derinama su inkultūrizacinėmis pastangomis. Tai savitas gyvenimo būdas, jam reikalingas tvirtas tikėjimas, stipri mistinė patirtis. Štai Maroke gyvenęs pranciškonas Charle Poissonier (1897–1938 m.) taip suvokė savo misiją: „Integruodamasis į šią tautą aš tam tikra prasme tapau marokiečiu, tikėdamas, kad Kristus manyje taip pat tapo marokiečiu, besimelsdamas už savo brolius – Maroko gyventojus.“

Broliai dar praeito šimtmečio viduryje atidarydavo ir administruodavo vaistines, mokyklas, taip pat tvarkė ir iki šių dienų puoselėja XIV a. Atsiradusį ir steigėjo vardu pavadintą „Raimondo Lullo centrą, skirtą arabų kalbos ir islamologijos studijoms.

Vaisiai ir pavojai
Musulmonui, kuris pasikrikštija, iškyla rimta grėsmė. Praėjusiame amžiuje plačiai nuskambėjo marokiečio Giovanni Mohammedo Abd el Jalil, kuris tapęs krikščionimi, o vėliau ir pranciškonu, istorija. Dėl savo pasirinkimo jis turėjo palikti gimtąjį kraštą, persikelti gyventi į Prancūziją. Jo gyvenimas ir veikla davė didžiulį įnašą islamiškojo pasaulio pažinimui Katalikų Bažnyčioje. Jis savo raštais atvėrė musulmoniško pasaulio pažinimo galimybes, skatino konstruktyvų dialogą.

Būdami islamo kraštuose pranciškonai didelį dėmesį skiria vietinės kultūros pažinimui, dėl suprantamų priežasčių daugiausia apsiribodami socialine, visuomenei naudinga veikla. Taip pat steigia bibliotekas, organizuoja užsienio kalbų kursus, užsiima tuose kraštuose dirbančių arba studijuojančių užsieniečių sielovada.

Gyvendami tarp musulmonų pranciškonai yra dalis tos krikščioniškos mažumos, kurią daugiausia sudaro užsieniečiai: ne vienos kartos imigrantai, laikinai atvykusieji dėl darbo ar studijų. Taip broliams tenka tikrąja to žodžio prasme išgyventi tą evangelinį mažumą, drauge su kitais krikščionimis būti mažosios kaimenės dalimi, kurią Kristus ragina nebijoti ir gyventi pasitikint Dangiškuoju Tėvu. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Turkijoje arba Libijoje, jie negali turėti jokio nekilnojamojo turto. Libijoje naudojasi Šventajam Sostui priklausančiais pastatais, kurie išliko dar nuo to laiko, kai šis kraštas buvo Italijos kolonija.

Pranciškonai gyvena ir kituose musulmoniškuose kraštuose. Be jau minėtų: Šventosios Žemės, Maroko, Turkijos, Libijos, jų bendruomenės įsikūrusios Sirijoje, Libane, Jordanijoje, Pakistane, Indonezijoje, taip pat Afrikoje – ypač stipriai islamizuotame Sudane, kituose šio žemyno kraštuose, kur nemaža dalis gyventojų yra musulmonai. Visur stengiamasi taikiai gyventi su vietiniais žmonėmis, dalytis su likimu, pripažįstant jų skirtingą tikėjimo patirtį ir švelniai liudijant Kristų.

Parengė br. kun. Andrius Nenėnas, OFM