2009 03 31

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Giles Fraser. Žmonijai reikia realybės ribų

„Privalome atsikratyti minties, kad apribojimas reiškia pažeminimą ar netgi kažkokį prakeiksmą ar nelaimę,“ – monumentaliame veikale „Bažnyčios dogmatika“ rašė Karlas Barthas. Jis teisus.

Jau pati ribos idėja yra įdomus dalykas – viena vertus, ji reiškia suvaržymą: riba yra galimybių pakraštys, apribojimas to, ką galima daryti. Šia prasme ji atrodo tarsi kažkas, kas mus sulaiko. Tačiau riba taip pat yra kaip tik tai, kas bet kuriam daiktui suteikia pavidalą. Reikšminga, kad mokydamiesi piešti vaikai apibrėžia objekto kontūrą, tarsi ribų nustatymas būtų geriausias būdas kažką sukurti. Čia riba grėsmės mūsų laisvei nekelia. Yra kaip tik priešingai – riba mus padaro tuo, kas mes esame.

Štai kodėl pastangos ribą pašalinti yra absurdiškos. Štai kodėl, pavyzdžiui, Barthas užsipuola tuos filosofus – konkrečiai J.G.Fichtę, – kurie stengiasi žmonėms pateikti beribės egzistencijos galimybę. Fichtiškoji žmonija „neturi ribų, tad jam stinga būtent to, kas skelbiama Fichtės veikalo pavadinime – paskirties“.

Šiomis dienomis, ar bent jau dar visai neseniai, ši fichtiškoji neribotos žmonijos fantazija itin reiškėsi finansų rinkose – pigiomis ir iš pažiūros begalinėmis paskolomis. Paskolos gali nesunkiai paskatinti tokį gyvenimo būdą, kuris atsisako pripažinti bet kokių apribojimų egzistavimą. Kažką turėti galima jau dabar, o susimokėti bus galima kada nors. Paskola mums leidžia apeiti tas erzinančias ribas, kurios mus varžo ir neleidžia turėti to, ko norime.

Neseniai šį Bartho teiginį savo kalboje apie šiuolaikinio kapitalizmo būklę atkartojo Kenterberio arkivyskupas: „Nesant… apribojimų, nėra nieko tvirto: turėtume pažvelgti į pasaulį, kuriame viskas liejasi, tirpsta ir nyksta, pasaulį, kuriame viskas nuolat kinta ir mainosi“.

Dabar, kai susiduriame su savo finansinės veiklos padariniais, pradedame suprasti, kad nereguliuojamos rinkos, susijusios su sudėtingais ir, kaip atrodė, tikrais finansiniais produktais, su tikrove turėjo nedaug bendro. Finansai tapo šitokie painūs, kad jokios vertės nebeįmanoma atsekti iki tikrųjų jos ištakų.

Jei anksčiau retkarčiais dėl to ir susimąstydavom, raminomės nuvalkiota kliše, kad kiekvieno daikto vertė yra tokia, kiek kažkas yra pasirengęs už jį sumokėti. Vadovaudamiesi tokia nuostata, statėme debesų pilis. Barthas būtų supratęs, kas čia negerai. Buvome suklaidinti Fichtės fantazijos. Ši paskolų krizė mums primena, jog nepaisant to, kad ir kokie protingi manytumės esą, išvengti ribojančios realybės mums nepavyks.

„Church Times“, 2009 03 20, vertė Kęstutis Pulokas