Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kirkuko arkivyskupas L. Sako : „ne“ krikščionių getui Irake

Žinių agentūra „AsiaNews“ publikavo Kirkuko krikščionių chaldėjų arkivyskupo Louis Sako straipsnį, kuriame ganytojas, jau ne pirmą kartą, sako tvirtą „ne“ autonominio krikščionių regiono sukūrimo Irake idėjai.

Apie Irako krikščionių bendruomenių patirtus sunkumus, neteisybes, kentėjimus dėl stereotipų ir musulmonų daugumos priešiško nusistatymo jau daug kartų yra kalbėta ir rašyta. Dešimtys tūkstančių krikščionių, priklausiusių įvairioms krikščioniškoms bažnyčioms ir bendruomenėms, paliko Iraką, ieškodami prieglobsčio kaimyninėse šalyse, Europoje ir JAV. Bažnyčių ganytojai ne kartą viešai išsakė nerimą, jog su tokiu emigracijos mastu krikščionių Irake paprasčiausiai gali nelikti, nors čia jie yra tūkstantmetės tradicijos paveldėtojai ir kūrėjai. Juk pirmosios krikščionių bendruomenės Irako teritorijoje atsirado dar gerokai prieš islamo atsiradimą.

Krikščionys Irake ne kartą šaukėsi pagalbos. Jie kreipėsi tiek į Irako musulmonų politinius lyderius, prašydami teisingumo ir tokios politinės santvarkos, kurioje būtų vietos krikščionims, tiek į tarptautinę bendruomenę, kad ši savo turimais svertais gintų teisėtus Irako krikščionių lūkesčius.

Kai kurie politikai, intelektualai ir dvasininkai pasiūlė tokią krikščionių pagalbos ir apsaugos hipotezę: autonominio krikščionių regiono sukūrimą. Esą tai užtikrintų krikščionių saugumą, o taip pat suteiktų galimybę sukurti palankią santvarką tuo atveju, jei likęs Irakas pernelyg islamizuotų savo teisę bei politiką. Ši idėja sklando jau ne pirmus metus ir dabar, sprendžiant iš arkivyskupo Louis Sako reakcijos, vėl kažkieno akyse įgyja patrauklumo.

Chaldėjų ganytojas pažymi, kad autonominio regiono idėja visų pirma yra remiama irakiečių krikščionių diasporos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau diasporos irakiečiai neturėtų daryti sprendimų vietoj tų, kurie vis dar gyvena Irake, su priekaišto gaidele rašo arkivyskupas. Anot jo, jis neabejoja gerais ketinimais, tačiau būtų geriau, jei vietoj politinių projektų diasporos irakiečiai aktyviau įtakotų pasaulio viešąją nuomonę, informuodami apie krikščionių padėtį Irake.

Arkivyskupas Louis Sako išdėsto kelis argumentus prieš krikščionių autonominio regiono idėją. Visų pirma, kaip jau minėta, krikščionys yra pilnavertė Irako istorijos ir kultūros dalis. Įvairiais laikais, jie gyveno įvairiose vietose. Neteisinga, kad dabar jie būtų priversti palikti regionus, kuriuose jų bendruomenės gyveno šimtmečius, kuriuose sukūrė nemenką kultūrinį paveldą, ir suvaryti į vieną teritoriją.

Antra, yra apgaulinga manyti, kad autonominis regionas užtikrintų krikščionių laisvę bei saugumą. Kalbant apie laisvę, tai juk speciali teritorija krikščionims reikštų, kad visose kitose teritorijose jų nereikia ir jie ten negali turėti savo balso. Taigi, nacionaliniu, dalyvavavimo valstybės gyvenimo lygiu irakiečių krikščionių laisvė būtų apribota. Taip pat vargu ar krikščionys būtų saugesni. Turint galvoje dabartinę situaciją, beveik nėra abejonių, kad autonomiško regiono idėja būtų panaudota politiniam bei religiniam skaldymui ir kiršinimui, tai atsisuktų prieš pačius krikščionis. Dar verta neišleisti iš akių, kad siūloma autonominį krikščionių regioną kurti pietų Irake, Ninevės lygumoje. Tačiau taip krikščionys atsidurtų tarp nelabai gerai sutariančių Irako kurdų ir arabų, turėtų atlikti „pagalvės“ vaidmenį tarp šių dviejų bendruomenių. Tai dar vienas motyvas abejonei dėl to, kad autonominis regionas užtikrintų saugumą.

Tačiau svarbiausias jam, kaip ganytojui, yra dar kitas argumentas, rašo arkivyskupas Sako. Jis klausia: ar autonominio regiono idėja neprieštarauja evangeliniam įpareigojimui? O juk pastarasis, jei tikrai priimamas krikščionių gyvenime, liepia krikščionims būti tarp kitų žmonių, būti druska ir raugu, kartais net kankinystės kraujo kaina.

Kirkuko arkivyskupo nuomone, reikia eiti ne getų kūrimo keliu, o tautinės vienybės, taikaus sugyvenimo ir kultūrinio pliuralizmo keliu. Vienas kito pripažinimas ir gerbimas, pasiruošimas dialoguoti ir bendradarbiauti yra geriausias kelias krikščionių saugumui ir laisvei, atitinkantis taip pat Irako konstitucijos bei tarptautinės teisės nuostatas.