2009 04 17

Kun. Andrius Nenėnas OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pranciškoniškoji kronika (IV). Geroji Naujiena – Afrikai

Pirmasis kontaktas su Afrikos žemynu pranciškonams buvo Maroke, kai 1219 metais buvo nukankinti ten atvykę broliai,  o netrukus ir pats šv. Pranciškus atvyko į Egiptą, kur Damietoje susitiko su sultonu. Maroke pranciškonų misija beveik be pertrūkio tęsiasi iki mūsų dienų, o Egipte Pranciškaus pradėtą darbą toliau tęsė Šventojoje Žemėje įsikūrę broliai, kurie daugiausia dirbo Aleksandrijos mieste, patarnaudami ten apsistojusiems katalikams, dažniausiai su Venecijos pirklių aplinka susijusiems žmonėms. XVI a. pranciškonai galutinai įsitvirtino Egipte, netrukus jiems buvo pavesta rūpintis koptų katalikų sielovada. Taigi, Šiaurinėje Afrikos dalyje pranciškonai pasirodė jau XIII amžiuje. Tada buvo įsteigtas vienuolynas ir Tunise.

Nuo seno ypač aktyviai veikta centrinėje Afrikoje, kur pranciškonai atvyko 1490-aisiais, iš Lisabonos atplaukdami tuo pačiu laivu, kuriuo iš Portugalijos grįžo Kongo karaliaus pasiuntinys. Šios misijos pradžia buvo daug žadanti, nes pasikrikštijo pats vietinis karalius Afonsas (1506–1543 m.) ir didelė dalis jo valdomų žmonių. Tada net buvo kalbama apie krikščioniškąją Kongo karalystę. To paties karaliaus įpėdiniai – taip pat katalikai, buvo ten įsikūrusių bažnytinių struktūrų saugumo garantas, nors  nepaisant to Evangelijos skelbėjams dažnai tekdavo susilaukti priešiškumo dėl kritiško požiūrio į įvairias sinkretistines religingumo apraiškas bei poligamiją tarp vietos gyventojų. Evangelija buvo diegiama palaipsniui, 1555 metais buvo išleistas pirmasis katekizmas vietine kalba.

Kolonializmo pliusas

Afrikos kolonializavimo metu pranciškonai, kaip ir kiti tuo metu jau veikę misionieriški ordinai, į įvairias Afrikos šalis atvykdavo kartu su savo šalių kolonistais. Štai, pavyzdžiui, portugalų kilmės pranciškonai pasklido po rytinę Afrikos pakrantę. Taip pat ir kitų tautybių pranciškonai – prancūzai, belgai, italai, vokiečiai, anglai pasirodydavo ten, kur jų šalių atstovai įsteigdavo kolonijas. Brolių bendruomenės, kaip ir keliaujant į kitus žemynus, dažniausiai būdavo sudarytos iš vienos tautybės žmonių.

Naujas impulsas

Pradedant 1950 metais ordine atsirado daug užsidegusių misionierių, norėjusių veikti Afrikoje. Drąsiai ir nuosekliai dirbant pamažu įvairiose vietose buvo steigiamos vietinės krikščionių bendruomenės. Be abejo, buvo susidurta ir iki šiol kyla nemažai problemų dėl kai kurių vietinių kultūrų elementų nesuderinamumo su evangelinėmis nuostatomis.

Po antrojo Vatikano visuotinio Bažnyčios susirinkimo, skatinusio misijinį katalikų ryžtą, o ypač po 1981-ųjų, kai pranciškonai šventė 800 metų po šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo, ordine buvo pradėtas vykdyti naujas „Afrikos projektas“, kuriuo siekiama skelbti Evangeliją šiame žemyne. Naujos pranciškonų pajėgos palaipsniui pasiekė Keniją, Tanzaniją, Malavi, Ugandą, Ruandą. Jos įsikūrė jau egzistuojančiose krikščioniškose bendruomenėse, stengėsi įsiklausyti į vietinės kultūros ypatumus, stiprinti vietinių tikinčiųjų sąmoningumą. Šio naujojo misijinio projekto ypatumas yra tas, kad naujai suformuotos brolių bendruomenės susideda iš įvairių tautybių žmonių. Ką tik minėto projekto vykdymo dėka šiandien pranciškonų galima sutikti Zambijoje, Burundyje, Kamerūne ir kitur, tas visas vietas net sunku išvardyti.

Pirmoji branda

Apskritai Afrikos krikščionių bendruomenės istorija (neskaitant Šiaurinės Afrikos) yra dar labai neilga. Šiuo metu, galima sakyti, ten yra krikščionybės pavasaris, tačiau reikia pabrėžti, kad vis daugėja vietos gyventojų, kurie nebėra misijų objektas, bet patys tapo misionieriais. Šio didelio žemyno evangelinimo misiją perima vietiniai žmonės, taigi ir ten gimę, ir savo pranciškoniškąjį pašaukimą atradusieji.

Patys afrikiečiai pranciškonai, priklausantys Pietų Afrikos provincijai, jau įkūrė misijas Namibijoje, Toge, Dramblio Kaulo Krante, Burkina Faso. Konge esantys broliai įsipareigojo dirbti Centrinėje Afrikoje, visai neseniai įsteigę vienuolyną Sudane, kur jau yra keletas iš ten kilusių brolių. Šiuo metu mažesnieji broliai jau yra pasklidę beveik po visą kontinentą. Aišku, žinant žemyno plotus, tai gal tėra tik nedidelė saujelė, mažytis indėlis, bet tai yra pavyzdys, kaip palaipsniui, pareikalaudama daug laiko ir kantrybės plinta Kristaus atnešta žinia. Be to, reikia nepamiršti, kad be pranciškonų Bažnyčioje gyvuoja ir sėkmingai veikia ir kitos vienuolijos, kiti misionieriai.

Brolybės liudijimas

Jau minėjau, kad dabar dauguma pranciškonų bendruomenių Afrikoje yra internacionalinės. Gyvendami internacionalinėse bendruomenėse, pranciškonai kartu liudija vietiniams žmonėms, kad yra įmanoma gyventi taikiai, būnant skirtingos rasės ir kalbant kita kalba.  Patarnaudami krikščionių bendruomenėms broliai stengiasi integruotis į vietos žmonių gyvenimą, atsiliepti ne tik į jų dvasinius poreikius, bet dalytis ir materialiomis gėrybėmis, teikti humanitarinę, socialinę ir edukacinę pagalbą.

Vienu iš didžiausių šiandienos iššūkių broliams pranciškonams ir kitiems misionieriams yra daugelyje vietų kylantys etniniai konfliktai. Dėl to jiems daug tenka dirbti siekiant sutaikinti konfliktuojančias puses. Gyvenant ir dirbant Afrikoje pranciškoniška ir apskritai krikščioniška misija daugeliu atveju susikoncentruoja į susitaikinimo ir taikos skelbimą ir skatinimą.

Parengė kun. Andrius Nenėnas OFM