2015 04 12

Šv. Jonas Paulius II

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kas yra gailestingumas?

Rembrantas Harmensas van Reinas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“

Praėjus vos metams po išrinkimo, 1980-aisiais, popiežius Jonas Paulius II paskelbė antrąją savo encikliką „Dives in misericordia“, kurioje gilinosi į Dievo gailestingumo supratimą. Baigiantis Gailestingumo savaitei, skaitytojams siūlome ištrauką, kurioje meistriškai perteikiama visa itin turiningo evangelinio pasakojimo mintis.

Palyginimas apie Sūnų palaidūną

Analogija

Prie Naujojo Testamento slenksčio, Luko evangelijoje, darniai suskamba du žodžiai, nusakantys Dievo gailestingumą, kuriuose skardžiu aidu atsiliepia visa Senojo Testamento tradicija. Iškeliami savitumai, turintys ryšį su Šventojo Rašto senųjų knygų kalbėsena. Štai Marija, įžengusi į Zacharijo namus, visa širdimi garbina Viešpatį dėl jo gailestingumo, kuris iš kartos į kartą tenka Dievo šventai bijantiems žmonėms. Ir tuojau pat, šlovindama Izraelio išrinkimą, ji aukština gailestingumą, kurį visuomet atsimena Izraelį sau pasirinkęs Viešpats.

Paskui, gimus Jonui Krikštytojui, tuose pat namuose jo tėvas Zacharijas garbina Izraelio Dievą ir šlovina gailestingumą, kokį jis rodė protėviams, atsimindamas savo šventąją sandorą.

Paties Kristaus moksle tas iš Senojo Testamento paveldėtas vaizdas suprastinamas ir drauge pagilinamas. Tai geriausiai matyti palyginime apie sūnų palaidūną, kur nė karto nesuskamba žodis „gailestingumas“, bet parodoma pati dieviškojo gailestingumo esmė. Tam tarnauja ne žodynas kaip Senojo Testamento knygose, bet analogija, leidžianti išsamiau pažinti patį gailestingumo slėpinį, tarsi gilią dramą, besiplėtojančią tarp Tėvo meilės ir sūnaus palaidūniškumo bei nuodėmės.

Sūnus, gavęs iš tėvo jam priklausančią palikimo dalį, paliekantis tėvą ir namus, kad tolimuose kraštuose palaidai gyvendamas viską praleistų, – tai visų laikų žmogus, pradedant tuo, kuris pirmasis prarado malonės ir pradinio teisumo paveldą. Analogija šioje vietoje labai talpi. Palyginimas bent netiesiogiai liečia kiekvieną meilės sąjungos sulaužymą, kiekvieną malonės praradimą, kiekvieną nuodėmę. Toje analogijoje ne tokia ryški visos Izraelio tautos neištikimybė negu pranašų tradicijoje, nors sūnaus palaidūno analogiją galima taikyti ir tai neištikimybei. Sūnus, „kai viską išleido,pradėjo stokoti“, juoba kad toje šalyje, kurion nuvyko apleidęs tėvo namus, „kilo baisus badas“. Todėl norėjo sotintis bet kuo, net ir tuo, ką ėdė kiaulės, kurias jis apsiėmė ganyti „pas vieną šalies gyventoją“. Bet ir to niekas jam nenorėjo duoti.

Analogija aiškiai krypsta į žmogaus vidų. Paveldas, kurį sūnus gavo iš tėvo, pakankamai aprūpino jį materialinėmis gėrybėmis; betgi svarbiau už tas gėrybes buvo sūnaus orumas tėvo namuose. Ta būklė, kurioje jis atsidūrė iššvaistęs anas gėrybes, turėjo jam parodyti, ką reiškia prarasti sūnaus orumą. Anksčiau, reikalaudamas iš tėvo savosios dalies, kad ją gavęs keliautų sau, jis apie tai nemąstė. Atrodo, nesuvokia to ir dabar, kai pats sau taria: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš mirštu čia iš bado!“ Savo būklę jis matuoja prarastomis gėrybėmis, kurių nebeturi, o jo tėvo namų samdiniai turi. Tie žodžiai pirmiausia byloja apie rūpinimąsi materialinėmis gėrybėmis; vis dėlto už tų žodžių slypi pražudyto orumo drama, praūžtos sūnystės sąmonė.

Galiausiai kyla mintis: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Šitie žodžiai jau labiau atskleidžia pagrindinę problemą. Materialinis skurdas, į kurį pakliuvo sūnus palaidūnas per savo kaltę, subrandina ir pražudyto orumo pajutimą. Kai nusprendžia grįžti į gimtuosius namus ir prašyti, kad tėvas priimtų, – jau ne sūnaus, bet samdinio teisėmis, – išoriškai imant, rodos, taip daro dėl bado ir skurdo, į kurį nusmuko; vis dėlto tas motyvas kupinas gilesnės netekties suvokimo: būti samdiniu savo tėvo namuose, be abejo, didžiulis pažeminimas ir gėda. Bet sūnus palaidūnas pasiruošęs tam pažeminimui ir gėdai. Jis supranta, jog neturi jokių teisių, kaip tik būti samdiniu savo tėvo namuose. Ryžtasi grįžti, gerai suprasdamas, ką yra užsitarnavęs ir į ką dar gali turėti teisę, paisant teisingumo dėsnių. Šis palaidūno sūnaus apsisprendimas rodo, jog jis jau suvokia prarastąjį orumą – tą orumą, kuris kyla iš sūnaus glaudaus ryšio su tėvu. Su tokiais tad jausmais leidžiasi jis į kelionę.

Palyginime apie sūnų palaidūną nė karto nepaminėtas žodis „teisingumas“, kaip originalo tekste nėra žodžio „gailestingumas“. Tačiau teisingumo suderinimas su meile, pasireiškiantis gailestingumu, įrašytas į pačią evangelinio palyginimo esmę. Aiškiai parodoma, kaip meilė tampa gailestingumu tuomet, kai prireikia peržengti griežtas, bet dažnai per daug siauras teisingumo normas. Išeikvojęs visa, ką buvo iš tėvo gavęs, sūnus palaidūnas, sugrįžęs ir dirbdamas tėvo namuose samdiniu, galėtų užsidirbti pragyvenimui ir pamažu susikrauti šiokių tokių išteklių, nors tikriausiai nebe tiek, kiek yra iššvaistęs. Tai būtų teisinga. Juolab kad sūnus ne tik išeikvojo jam skirtą palikimo dalį, bet savo elgesiu labai įskaudino ir įžeidė tėvą. Tėvas iš tiesų negalėjo būti abejingas tam poelgiui, kuriuo sūnus, kaip pats pripažino, prarado savo orumą. Tėvui turėjo būti skaudu, tas poelgis turėjo jį vienaip ar kitaip trikdyti. Juk vis dėlto tai jo sūnus, ir šito ryšio niekas ir niekaip negali pakeisti ar panaikinti. Šitai jau supranta sūnus palaidūnas, ir toji tiesa aiškiai jam rodo prarastąjį orumą ir tą vietą, kuri jam begali tekti tėvo namuose. 

Ypatinga pagarba žmogaus orumui

Mums išryškėjusi sūnaus palaidūno sielos būsena leidžia suprasti, kur yra Dievo gailestingumo esmė. Be abejo, toje paprastoje, bet gilioje analogijoje tėvo figūra rodo mums Dievą kaip Tėvą. Palyginime tėvo elgesys, visa jo laikysena, atskleidžianti jo vidinį nusiteikimą, išryškina mums tam tikrus Senojo Testamento Dievo gailestingumo vizijos bruožus visiškai naujoje sintezėje, kupinoje paprastumo ir gilumo. Palaidūno sūnaus tėvas ištikimas savo tėvystei, ištikimas tai savo meilei, kuria be paliovos mylėjo jį kaip sūnų. Tąją ištikimybę palyginime išreiškia ne tik pasiruošimas tučtuojau priimti į namus sūnų, kai tas grįžta iššvaistęs palikimą. Dar labiau ją parodo didis džiaugsmas ir dosnus grįžusio palaidūno priėmimas – toks, kad net sukelia pavydą ir įpykdo vyresnįjį brolį, kuris niekada nebuvo pasitraukęs nuo tėvo nei palikęs jo namų.

Tėvo ištikimybė pačiam sau – jau pažįstama mums iš Senojo Testamento hesed sampratos – pavaizduota ypač jautriai. Skaitome, jog kai tik tėvas pamatė grįžtantį namo sūnų palaidūną, „labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“ Tėvas taip daro iš begalinio jausmo, apie kurį byloja sūnui parodytas dosnumas, taip papiktinęs vyresnįjį brolį. Tėvo susijaudinimo priežasties reikia ieškoti giliau. Tėvas supranta, kad dar liko pirminis gėris: jo sūnaus žmogiškumas! Palikimas, tiesa, išeikvotas, bet žmogiškumas liko. Negana to: jis tarytum iš naujo atrastas. Tai rodo žodžiai, tėvo ištarti vyresniajam sūnui : „Reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“  

Tame pačiame Luko evangelijos skyriuje skaitome palyginimą apie rastą avį ir surastą drachmą, ir kiekvieną kartą matome tokį pat džiaugsmą, kaip sūnaus palaidūno atveju. Tėvo ištikimybė sukoncentruota į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja.

Toliau svarstant, galime pasakyti, jog meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus orumu. Tas rūpestis – vaisius tokios meilės, apie kurią vėliau šv. Paulius rašys: „Meilė kantri, meilė maloninga, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, su džiaugsmu pritaria tiesai , viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ . Palyginimu apie sūnų palaidūną Kristaus pavaizduotas gailestingumas turi vidinę žymę meilės, kuri Naujojo Testamento kalba vadinama agape. Šitokia meilė gali pasilenkti prie kiekvieno palaidūno sūnaus, prie kiekvienos žmogiškos negandos, o labiausiai prie moralinio skurdo – prie nuodėmės. Taip elgiantis, patyrusis gailestingumą jaučiasi ne pažemintas, bet atrastas ir „įvertintas“. Tėvas džiaugiasi pirmiausia dėl to, kad jis „atsirado“, kad „atgijo“. Tasai džiaugsmas rodo nesunaikinamą gėrį: juk sūnus, netgi palaidūnas, nesiliovė būti tikras savo tėvo sūnus. Džiaugsmas rodo vėl atrastą gėrį: sūnaus palaidūno atveju toks gėris buvo grįžimas prie tiesos apie save patį.

To, ką Kristaus palyginimas sako apie tėvo ir sūnaus ryšį, neįmanoma vertinti „iš išorės“. Visokios mūsų išankstinės nuomonės gailestingumo tema dažniausiai yra paviršutiniško vertinimo vaisius. Ne kartą, taip paviršutiniškai žvelgdami, gailestingume įžiūrime nelygybę tarp to, kuris gailestingumą parodo, ir to, kuris jį patiria. Todėl linkstame manyti, kad gailestingumas pažeminąs tą žmogų, kuris jį patiria, kad pažeidžiąs žmogaus orumą. Palyginimas apie sūnų palaidūną įtikina, jog yra kitaip: gailestingumas remiasi bendro gėrio, kuris yra pats žmogus, supratimu, bendro žmogaus orumo vertinimu. Patyręs tą bendrumą, sūnus palaidūnas pamato visą tiesą apie save ir savo poelgį (toks tiesos pamatymas – tikrasis nuolankumas). Dėl šios priežasties tėvui sūnus tampa ypatingu gėriu: tėvas mato, kaip gėris realizuojasi, slaptingai vienijantis tiesai ir meilei, kuri tarsi pamiršta visą sūnaus padarytą blogį.

Palyginimas apie sūnų palaidūną paprastai, bet išsamiai nusako, ką reiškia atsivertimas. Atsivertimas yra konkrečiausia meilės ir gailestingumo išraiška žmonių pasaulyje. Tikroji gailestingumo esmė nėra tik gilus bei užjaučiantis žvilgsnis į moralinį, fizinį ar materialinį blogį. Savo esme bei tikrąja forma gailestingumas pasirodo tada, kai įvertina, iškelia aukštyn ir ištraukia gėrį iš visokiausių blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje. Taip suprantamas gailestingumas yra pagrindinis Kristaus mesijinio mokymo dalykas bei svarbiausia jo veiklos paskata. Taip gailestingumą suprato ir jį  įgyvendino visi jo mokiniai ir sekėjai. Gailestingumas be paliovos reiškėsi jų širdyse ir veikloje kūrybinga meile, kuri nesiduoda pikto nugalima, bet nugali pikta gerumu. Reikia, kad šis tikrasis gailestingumo veidas būtų vis naujai atidengiamas. Mūsų laikams – nepaisant visokių prietarų – jis ypač reikalingas.