Laisvės kryžkelės. Jaunimo pogrindis

Šioje laidoje apie pogrindines jaunimo organizacijas sovietinėje Lietuvoje savo mintimis pasidalys buvusi vienos tokios organizacijos dalyvė bei dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Šią temą vertėtų panagrinėti pirmiausia dėl to, kad šiomis dienomis minime buvusio Jūros srities vado bei jaunimo Vyčių sąjungos įkūrėjo Antano Bakšio-Germanto, Senio, Klajūno atminimą. A. Bakšys buvo vienas iš tokių jaunimo pogrindžio organizacijų kūrimo iniciatorių, be to, jo biografijoje yra tikrai išskirtinių ir įdomių faktų. Štai oficialioje jo biografijoje rašoma, jog jis buvo suimtas 1945 m. kovo mėn. ir išvežtas į Tulos anglių kasyklas, o 1946 m. vasarą kartu su keliais tautiečiais pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. 1947-aisias jis vėl suimamas čia, Lietuvoje, tačiau netrukus paleidžiamas ir jam leidžiama gyventi legaliai. Tad ir norisi pirmiausia mūsų viešnios p. Birutės paklausti, kaip tai galėjo atsitikti, kad enkavėdistai staiga tapo tokie geri ir nesiėmė prieš A. Bakšį jokių represijų?

Birutė Burauskaitė. Tai iš tiesų nebuvo joks išskirtinis atvejis, nes 1946-1947 m. gana daug žmonių, kurie buvo įtariami bei suimami, o po to paleidžiami. Buvo taikomi du pagrindiniai metodai: priversdavo pasirašyti, kad tas žmogus sovietiniam saugumui teiks informaciją (tai buvo, galima sakyti, masinis reiškinys, tačiau apie 80 proc. tų pasirašiusiųjų pereidavo į nelegalią padėtį) arba tas žmogus kurį laiką buvo labai intensyviai sekamas, siekiant nustatyti jo galimus ryšius su ginkluotu pogrindžiu, kad po to būtų galima suimti ne tik jį, bet ir tuos, kurie palaikydavo su juo į kontaktą. To laiku buvo gana daug tokių žmonių ir jeigu pavartytumėte mūsų išleistą Genocido aukų vardyną apie 1944-1947 m, apie tokius asmenis rastumėte tikrai gana daug informacijos.

Antanas Bakšys-Klajūnas (1923–1953)

R. Č. Norėčiau tik trumpai suminėti kitus svarbesnius Antano Bakšio biografijos faktus. Jis 1949 m. birželio mėn. tapo Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. gegužės mėn. buvo paskirtas Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu. Faktiškai nuo tada jis ir pradėjo kurti jaunimo pogrindžio organizaciją, kurią  pavadino Vyčių sąjunga. Būtent A. Bakšys sukūrė šios sąjungos statutinius dokumentus, programą, ideologinius pagrindus. Kartu su savo bendražygiais – Aleksu Jurkūnu-Valeru ir Elena Gendrolyte-Balanda – žuvo 1953 m. sausio 17 d. Kelmės rajone. Ką konkrečiai veikė arba turėjo veikti Vyčių sąjunga? Kokį vaidmenį šiai organizacijai buvo numatęs jos įkūrėjas A. Bakšys?

B. B. Pagal A. Bakšio idėją tai turėjo būti savotiška jungiamoji grandis, užtikrinanti laisvės siekių tęstinumą. Jis matė, kad aktyvioji ginkluotoji kova blėsta ir būtina ruoštis momentui, kai mūsų tautinės vertybės bei valstybingumo idėjos bus ginamos ne tik ginkluotoje kovoje. Jo sukurtuose organizacijos įstatuose bei programoje buvo akivaizdi tendencija, jog Lietuvos valstybingumo atkūrimo reikia siekti įvairiomis priemonėmis. Tačiau svarbiausia siekiamybė jo sukurtuose dokumentuose buvo ne tik dvasinė rezistencija, bet ir demokratinė-kultūrinė pažanga. Taigi, Lietuvos ateitis, jo akimis, – laikytis demokratinių vertybių. A. Bakšys suprato, kad jaunimas negali augti, nuolat galvodamas vien apie ginkluotą pasipriešinimą.

R. Č. Kitaip sakant, A. Bakšys jau turėjo aiškią būsimos Lietuvos valstybės viziją bei matė, kad būtent per tokias organizacijas į šalies atkūrimo darbą bus galima įtraukti platesnius visuomenės ir ypač jaunimo sluoksnius?

Iki 1955 m. jaunimo pogrindžio organizacijų nariai papildydavo partizanų gretas

B. B. Taip, be abejonės. Ir galima sakyti, kad ši jo idėja buvo priimtina ir patraukli ne vien tik Kęstučio apygardoje. Kiek teko domėtis jaunimo pogrindžio organizacijomis, galima konstatuoti, jog nuslopus ginkluotajam pasipriešinimui, beje, taip pat turėjusiam savo neginkluotas struktūras, ta laisvės idėja brendo pirmiausia jaunų žmonių sielose. Perėjimas prie naujų pasipriešinimo formų vyko visą laiką. Ginkluotoji kova buvo labai žiauriai nuslopinta, didelė tautos dalis buvo išvežta į Rusijos gilumą, įkalinta, tačiau žmogus yra tokia būtybė, kad jis vis tiek bando kažkaip išlikti. Vyresnioji karta tuo metu jau daugiau rūpinosi gyvenimo gerove, o idealizmas liko daugiau jaunų žmonių siekiuose.

Audrys Antanaitis. O kaip buvo realizuojama narystė tose organizacijose? Ar tas jaunimas, kuris joms priklausė, išliko gyventi legaliai? Kaip buvo veikiama, kaip buvo tarpusavyje bendraujama?

B. B. Reikia žiūrėti chronologiškai pagal pasipriešinimo laikotarpius. Dar kai vyko aktyvesnis partizaninis judėjimas, tos jaunimo pogrindžio organizacijos daugiau užsiimdavo ryšiais, spaudos platinimu, informacijos partizanams teikimu. Ta veikla buvo ne ką mažiau rizikinga. Pavyzdžiui, vien 1947 m. buvo suimti ir nuteisti 132 pogrindžio organizacijų nariai, o sulaikymo operacijų metu net 39 iš jų buvo nušauti.

R. Č. Galbūt jie pasipriešino tuo metu ir ginklu?

B. B. Galbūt, tačiau, laikui bėgant, kai ginkluotoji rezistencija pradėjo blėsti, jaunimo pogrindžio organizacijos kaip tik plėtėsi. Netgi reta kuri vidurinė mokykla Lietuvoje tuo metu neturėjo bent menkiausios pogrindžio organizacijos. Dėl narystės buvo labai didelė įvairovė. Tose vėlesnėse organizacijose nariais pirmiausia tapdavo artimesni draugai, t. y. tie, kuriais buvo galima pasitikėti. Žinoma, šiais atvejais jaunimo idealizmas kartais nelabai adekvačiai įvertindavo tas sąlygas, kuriomis gyveno. Jaunuoliai buvo tikri idealistai. Jie netingėdavo ranka perrašinėti informacijos, gaunamos iš užsienio radijo laidų, tą informaciją platindavo, patys redaguodavo ir leisdavo pogrindžio laikraštėlius. Iš pradžių narystė tose organizacijose rėmėsi dar partizanų parodytais pavyzdžiais bei statutais, su priesaikomis, įstatais ir t. t. Žinoma, tai kartais ir pakenkdavo, dokumentams patekus į čekistų rankas, kadangi tiesiog popieriuje jaunuoliai susirašydavo savo organizacijos struktūrą. Todėl išaiškindavo tokias organizacijas gana operatyviai. Artėjant šeštojo, septintojo dešimtmečio link tokių organizacijų struktūros, veiklos metodai keitėsi, atsirado daugiau konspiracijos dėl liūdnos patirties, kadangi lageriuose tarpusavyje susitikdavo ir išsiaiškindavo, be to, susitikdavo ten ir su buvusiais partizanais.

R. Č. Prisiminkime tą pirmąjį popartizaninį laikotarpį nuo 1953-iųjų iki 1960 metų. Ar nematote tam tikro paradokso – juk jaunimas puikiausiai matė, kas atsitiko su partizanais, su jų šeimomis, artimaisiais, matė, kaip čekistai juos suiminėjo, kankino, vežė į Sibirą, tačiau nepaisant to, kaip minėjote, tų jaunimo organizacijų buvo vos ne kiekvienoje mokykloje? Iš kur atsirado ta didžiulė masė jaunų žmonių idealistų, mačiusių visus baisumus, bet nepabūgusių stoti į vieną gretą su kovotojais? Galbūt tai likę dar iš tėvų, iš jų puoselėtų Nepriklausomybės idealų?

B. B. Manyčiau, tai buvo labai didelė auklėjimo pasekmė. Tų jaunuolių idealistų tėvai dar buvo išauklėti tarpukario mokyklos, kuri tikrai visokeriopai propagavo patriotizmą. Be to, tie jaunuoliai buvo tokio amžiaus, kai visada ieškoma saviraiškos, o kiekvienas laikotarpis tai saviraiškai realizuotis visuomet ką nors pasiūlo. Pasiūlymas, kaip ir priešas, buvo labai aiškus. Visa ta sovietinė aplinka, rinkimų farsas, bolševikų propagandos prievartinis grūdimas mokyklose ir t. t. buvo toks svetimas ir nepriimtinas, kad natūralu, jog jaunimas tai automatiškai atmetė.

R. Č. Bet juk tą propagandą tuomet varė tie patys mokytojai, kurie buvo atėję dar iš Neprikausomybės laikų. Ar nuo 1953 metų mokyklose tarp pedagogų jau buvo prasidėję kažkokie specialūs „valymai“?

Išlydimi dėl dalyvavimo Vėlinėse iš VU pašalinti studentai

B. B. Buvo ir „valymų“, tačiau tuo metu tie senieji pedagogai dar nebuvo visiškai sovietizuoti ir bolševikinės propagandos per prievartą negrūdo. Pati mokiausi jau daug vėliau, bet puikiai atsimenu mokytojus. Tie, kurie buvo iš tos senesnės kartos, net nelabai sugebėdavo kalbėti ta marksistine terminologija, kliūdavo jiems liežuvis… O jaunesni jau buvo persiėmę komunistine demagogija. Be to, prisiminkime, jog tame jaunimo pasipriešinime buvo ir tam tikras romantikos aspektas. Tačiau kas tikrai yra įdomu, kaip ir ginkluotoje rezistencijoje, jie, net žinodami, kad jų draugai vienoje ar kitoje mokykloje jau suimti, vis tiek darė tą patį. Vadinasi, tai nebuvo kažkoks vienadienis romantinis susižavėjimas, o tikrai gilesnis pasiryžimas, gilesnės vertybinės nuostatos.

A. A. Kai Jūs sakėte, jog vos ne kiekvienoje mokykloje veikė sava pogrindžio organizacija, tai apie kurį laikotarpį kalbėjote? Žinome, kad net paskutiniais sovietinės okupacijos metais tokių organizacijų taip pat būta. Ar ta pasipriešinimo tradicija nenutrūkstamai eina nuo pokario kovų?

B. B. Aukščiausias tokių organizacijų kūrimosi taškas, matyt, buvo pasiektas apie tą vadinamąjį „atšilimo“ laikotarpį – nuo 1953 metų iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Po to prasidėjo kitokios pasipriešinimo formos – ir kraštotyrinis judėjimas, ir t.t.

R. Č. Sakėte, kad galima pogrindžio organizacijų veiklą skirstyti tam tikrais etapais. Kaip Jūs skirstote?

B. B. Taip ir skirstyčiau: pirmasis etapas tęsėsi iki Stalino mirties, ir tos organizacijos veikė kartu su ginkluotu pasipriešinimu. Beveik visos tos organizacijos buvo susijusios su partizanais, antrasis etapas apytikriai tęsėsi iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Jame dalyvavo daugiausia moksleiviai. Trečiasis etapas buvo labai trumpas iki R. Kalantos susideginimo, jis davė impulsą labai aktyviam jaunimo judėjimui. Pastarąjį etapą galima vadinti, kaip sakė istorikė Nijolė Gaškaitė, organizacijomis be organizacijų arba grupėmis bendraminčių, tačiau jų veikla buvo ne mažiau reikšminga ir tikrai su labai ryškiu pasipriešinimo akcentu.

R. Č. Jūs, kiek žinau, pati pažinojote nemažai žmonių, aktyviai dalyvavusių tų visų organizacijų veikloje. Manau, mūsų klausytojams būtų įdomu išgirsti vieną kitą Jūsų pasakojimą apie tuos žmones bei jų veiklą.

A. Gudelytės piešinys, priklijuotas Vilniuje šalia centrinio gastronomo 1965 m.

B. B. Galiu kelis paminėti. Pavyzdžiui, Romas Ragaišis pirmą kartą buvo suimtas būdamas moksleiviu 1958 metais. Čia, Vilniuje, vienoje iš Senamiesčio mokyklų, buvo suburta gana didelė aktyvi grupė bendraminčių. Jie buvo išplatinę daug įvairių atsišaukimų ir net apie ginklų įsigijimą svajojo… Organizacija buvo gana plati, tačiau nuteisti buvo keli. Bet tie žmonės neužgeso lageriuose, ir R. Ragaišis grįžęs savo veiklą tęsė toliau. Kitas toks „nenuorama“ buvo Vladas Šakalys, bandęs 1980 metais bėgti per Suomijos sieną į Vakarus. Jis taip pat anksčiau priklausė moksleivių pogrindinei organizacijai, po to dar du kartus buvo įkalintas, tačiau išliko ir toliau aktyvus antisovietiškai nusiteikęs, padėjo kitoms pogrindžio organizacijoms rengti įvairius dokumentus, buvo ir disidentinio judėjimo dalyvis. Galima prisiminti ir Joną Volungevičių, kuris būdamas studentas su grupe bendraminčių rašydavo į įvairias Pabaltijo mokyklas bei kitas jaunimo susibūrimo vietas agitacinius-antisovietinius laiškus…

R. Č. LGGRTC Vardynų skyrius registruoja tiek partizanus, tiek disidentus, tiek ir pogrindžio organizacijos narius. Galbūt turite jau kažkokių apibendrintų skaičių: kiek tokių jaunimo pogrindžio organizacijų bei jų narių buvo iš viso per visą okupacijos laikotarpį?

B. B. Bandžiau vieną kartą suskaičiuoti… Tokių stambesnių organizacijų buvo ne mažiau kaip 200. Jos visos buvo patekusius į KGB akiratį ir ne vienas jų narys smarkiai nukentėjo. Tačiau daugelis tų organizacijų narių buvo tik „profilaktuojami“ arba gąsdinami per tėvus. Tėvai taip pat neretai nukentėdavo. Kai šitą skaičių paminėjau vienoje Rytų Europos pokomunistinėms problemoms spręsti skirtoje konferencijoje, visi labai nustebo. Vis dėlto Lietuva jaunimo pogrindžio organizacijų bei jų narių skaičiumi yra tikrai išsiskirianti.

R. Č. O kas nulėmė tokį mūsų išskirtinumą?

B. B. Tai ir iš šeimos narių perimtas pasipriešinimas, tai ir partizaninio karo mastai, ir kiti dalykai. Aš nenoriu numenkinti kitų šalių, ten tiesiog tai vyko kitokiomis formomis. Tačiau prie to prisidėjo galbūt ir mūsų tautinis mentalitetas, gal kiek impulsyvokas charakteris – būtinai okupantui reikėjo pakišti po nosimi kokių nors jam nemalonių dalykų. Žinoma, didžiausią vaidmenį vis dėto suvaidino ginkluotų laisvės kovų įvaizdis jaunimo sąmonėje.

A. A. Ar daug tokių organizacijų buvo išaiškinta? Galbūt liko ir neišaiškintų?

B. B. Manyčiau, jog buvo ir tokių, bet kadangi jų neišaiškino, neliko ir jokių KGB dokumentų. Mes dirbame būtent su dokumentais. Tačiau jeigu šios laidos klauso žmonės, kurie žino apie tokias grupes arba patys jas kūrė ar dalyvavo jose, norisi paprašyti, kad kreiptųsi į mūsų centrą. Vaizdas tikrai būtų daug pilnesnis.

R. Č. Kokias priemones taikydavo čekistai tokių išaiškintų jaunimo pogrindžio organizacijų nariams? Įsivaizduoju, kad toli gražu ne visus iškart veždavo į Sibirą ar uždarydavo kalėjimuose.

B. B. Jie, aišku, pirmiausia stengdavosi nustatyti aktyviausius narius, organizatorius. Jeigu grupė būdavo gana didelė, suimdavo vėlgi kelis aktyviausius, kuriuos ir teisdavo. Dėl amžiaus didelių nuolaidų niekam netaikė – nuteisdavo ir 5, ir 6, ir 7 metams. Juolab kad šitie jaunuoliai dažniausiai tvirtai laikydavosi teismuose, nesileisdavo dvasiškai sutriuškinami, o kagėbistus tai labai erzino. Net ir lageriuose jie tuos jaunuolius stengdavosi palaužti, užverbuoti, žadėdami įvairių nuolaidų, lengvatų ar net paleisti. Tačiau pasidavė vos vienetai. Kitos priemonės buvo daugiau profilaktinės, drausminės.

A. A. Ar ateityje sulauksime kiek įmanoma pilnesnio viso pasipriešinimo dalyvių registro?

B. B. Tai mūsų viena iš darbo sričių. Žinoma, bus. Kalbant apie neginkluotą pasipriešinimą, pateiksime visuomenei ir biografijų, ir panoraminę to laikotarpio apžvalgą.