2009 05 03

Roger Schütz

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kas gyvenimą padaro gražų?

Paprastas pasitikėjimas

Ar yra tikrenybių, kurios gyvenimą padaro gražų ir apie kurias galima sakyti, jog jos padeda išsiskleisti, teikia vidinį džiaugsmą? Taip, yra. Ir viena iš šių tikrenybių – pasitikėjimas.

Ar suprantame, kad tai, kas mumyse geriausia, yra sukurta paprastu pasitikėjimu? Net vaikas gali tai suvokti.

Tačiau visais laikais žmonės patiria kančių, praradimų, netenka artimųjų. Ir šiandien tiek daug žmonių, nuogąstaujančių dėl savo ateities, kad jų gyvenimas praranda bet kokį žavesį.

Tikrojo pasitikėjimo šaltinis visiems yra Dievas: jis yra meilė ir atleidimas, jis gyvena kiekvieno žmogaus sieloje.

Pasitikėjimas padeda mums netapti abejingais daugybės nelaimingųjų visame pasaulyje kančioms. Jų išmėginimai verčia mus klausti savęs: kaip būti vienam iš tų, kurie, palaikomi bendrystės Dieve gyvenimo, stengiasi padaryti žemę tinkamesnę gyventi?

Pasitikėjimas skatina ne vengti atsakomybės, o atsidurti ten, kur sukrečiamos žmonių visuomenės. Jis suteikia galią eiti pirmyn netgi tuomet, kai ištinka nesėkmė. Toks pasitikėjimas ugdo gebėjimą nesavanaudiškai mylėti.

Šiandien daug jaunimo visame pasaulyje ieško, kaip išgydyti žmonijos žaizdas. Jų pasitikėjimas gali pagražinti aplinkiniams gyvenimą. Ar jie žino, kad labai dažnai spinduliuoja viltį?

Jau keturias dešimtis metų mes su broliais neatsistebime jaunimu, atvykstančiu į Taizé, ir vis daugiau jo priimame.

Matydami ant mūsų kalvos tokią gausybę jaunų veidų, ne tik iš Rytų bei Vakarų Europos, bet vis dažniau iš kitų žemynų, suprantame, jog jie atvyksta gyvybiškai svarbiais klausimais ir ypač klausdami: kaip rasti savo gyvenimo prasmę? Kai kurie ieškodami: kokį pašaukimą man yra paskyręs Dievas?

Su priimtaisiais ir pačiame Taizé, ir įvairiose pasaulio vietose nedidelėse mūsų brolijose, kur po kelis mūsų brolius gyvena tarp vargšų, ir per susitikimus didžiuosiuose miestuose mes vis noriai ieškome užsidegimo, naujų jėgų savo siekiams ir kaip gyventi Kristų kitiems.

Trokštame būti juos išklausančiais žmonėmis, o ne dvasiniais mokytojais. Išklausyti juos taip, kad galėtų išreikšti ne tik savo trūkumus, savo žaizdas, bet atrastų ir dovanas, o svarbiausia – pajustų bendrystės su Dievu, su Kristumi, su Šventąja Dvasia gyvenimą. 

Stengtis visapusiškai suprasti kitą žmogų

Dabar dažniau nei kada nors anksčiau jaunimas klausia: kas jūsų gyvenime yra gražiausia?

Nedvejodamas atsakau: pirmiausia bendra malda, o šioje maldoje – ilgas tylos laikas.

Paskui, beveik taip pat, gražiausia mano gyvenime kalbantis dviese suvokti žmogų, paženklintą dramos ar vidinio stygiaus ir vis tiek kupiną nepakeičiamų dovanų, per kurias gyvenimas Dieve gali suteikti jam viską.

Svarbu stengtis suprasti asmenį kaip visumą, veikiau iš kelių žodžių ar poelgių, o ne ilgų aiškinimų. Negana vien dalytis tuo, kas kamuoja žmogų iš vidaus. Reikia dar ir aptikti jame ypatingą Dievo dovaną, visos jo būties ašį. Kai šią dovaną ar dovanas iškeliame į šviesą, atsiveria keliai.

Neužsibūti prie to, kas sumazgyta, kas nepasisekė, kas verčia prieštaringai jaustis ir kam visada atsiranda tūkstantis dingsčių. Kuo greičiau pereiti prie esminio tarpsnio: atskleisti nepaprastąją dovaną, kiekvienam žmogui patikėtus talentus, kad jie būtų ne užkasti, o visiškai atgaivinti Dieve.

Kas gražiausia mano gyvenime? Galėčiau vis tęsti toliau: tos retos akimirkos, kai įmanoma netikėtai viską palikti ir leistis į kelią… vaikščioti kokio nors didmiesčio gatvėmis ir vis kalbėtis, priiminėti svečius ir kukliai su jais vaišintis…

Ar atpažįsti vilties kelią?

Ar yra tikrenybių, kurios gyvenimą padaro gražų? Taip, yra. Viena iš jų – viltis. Ji teikia galimybę įveikti nusiminimus ir net vėl susidomėti gyvenimu.

Ir kurgi jos šaltinis? Tai – drąsa gyventi bendrystės Dieve gyvenimą. Bet kaip tokia bendrystė įmanoma? Dievas mus pamilo pirmas1. Dievas nenuilstamai mūsų ieško, net jeigu mes to nesuvokiame2.

Yra dar viena Evangelijos tikrenybė, kuri gyvenimą daro gražų – tai širdies ramybė. Žmogui gali kilti impulsų, kurie kartais jį netgi pastūmėja griebtis prievartos. Praėjus trims amžiams po Kristaus vienas Milano krikščionis, vardu Ambraziejus, rašė: „Pradėkite taikos darbą savyje, kad, nurimę, susitaikinę patys, neštumėte taiką, ramybę kitiems.“3 Taip, mūsų širdies ramybė pagražina gyvenimą tiems, kurie yra šalia mūsų.

Pasitikėjimas, viltis, širdies ramybė semiami iš paslaptingojo artumo, Kristaus artumo. Per Šventąją Dvasią Jis yra kiekviename, kaip tas, kurio nuolanki širdis. Ir girdėti romus Jo balsas: „Ar atpažįsti tau atvirą vilties kelią?“

Kaipgi tada galime susilaikyti nepasakę Kristui: „Norėčiau visą gyvenimą sekti tave šiuo keliu, bet ar tu žinai, koks esu silpnas?“ Per Evangeliją Jis atsako: „Žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą… Tam, kad liktum ištikimas visą gyvenimą, tu laikai save nieko ar beveik nieko neturinčiu. Ir vis dėlto tu turtingas. Ko gi? Šventosios Dvasios artumo. Ir jos užuojauta nušviečia net tavo sielos šešėlius.“4

Negaliu pamiršti vieno 1942-ųjų vasaros vakaro, kai buvau vienas Taizé. Sėdėjau prie staliuko ir rašiau. Vyko karas. Žinojau esąs pavojuje dėl pabėgėlių, kuriuos buvau priglaudęs savo namuose. Tarp jų buvo žydų. Tvyrojo sunki grėsmė būti sulaikytam ir išvežtam. Policininkai civiliniais drabužiais dažnai ateidavo mane apklausti.

Tą vakarą susidūrus akis į akį su baime, kuri mane visą persmelkė, užvaldė pasitikėjimo malda. Dievui sakiau: „Net jei man atims gyvybę, žinau, jog tu, gyvasis Dieve, tęsi tai, kas čia pradėta, – bendruomenės kūrimą.“

Tas, kuris ryžtinga širdimi stengiasi atsiduoti Kristui ir paaukoti Jam visą savo gyvenimą, turi pasirinkti: leidžiuos, kad manyje kiltų begalinis dėkingumas Dievui. Toks dėkingumas praskina kelią garbinimo dvasiai.

Dievas nori, kad būtume laimingi…5 Tai mums reiškia eiti nuo vieno atradimo prie kito, nuo vienos pradžios prie kitos.

Iš naujo vis sutikti su išbandymais – tai tokia dažna žmogaus būties dalis. Visur ieškoti širdies ramybės. Ir gyvenimas darosi gražus…

Ir gyvenimas bus gražus. Ir staiga iškyla tai, ko nesitikėjome.

Iš knygos Brolis Roger iš Taizé. DIEVAS TEGALI MYLĖTI. Katalikų pasaulio leidiniai 2006

Iš prancūzų kalbos vertė Z. Ardickas