2009 05 26

Mindaugas Nastaravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mindaugas Nastaravičius. Žiniasklaida ir mirties pornografija

Jei skaitėte ar girdėjote apie Kaune nužudytą taksi vairuotoją, sutiksite, kad, nušviesdama šį nusikaltimą, žiniasklaida detalių nevengė.

Gaila, kad apie nusikaltimus rašantys žurnalistai negalvoja nei apie mūsų bendruomenės etikos kodeksą, raginantį nepiktnaudžiauti nelaimių, nusikaltimų vaizdiniais, nei apie nepilnamečius. Žinoma, vis dar yra redaktorių, manančių, jog moksliniai tyrimai apie tai, kaip vaikus veikia smurto detalizavimas – pamanai, neturinčių ką veikti kliedesiukai.

Apskritai visuomenės poreikis žinoti apie nusikaltimą tikrai neginčijamas. Kaip ir teisė žinoti svarbiausias nusikaltimo aplinkybes, galinčias suveikti prevenciškai, skatinančias savisaugos jausmą. Neginčytina ir auditorijos teisė žinoti bylos proceso eigą, teismo sprendimą.

Etiška, savo auditoriją gerbianti žiniasklaida apie minėtą žmogžudystę pranešė, tačiau santūriai, didesnį dėmesį skirdama ne nusikaltimo detalizavimui, o pačiam faktui. Vėliau – faktui, kad sulaikytas įtariamasis. Kita žiniasklaidos dalis nusikaltimui skyrė daugiau vietos: paminėjo ir tai, kad įtariamasis taksi vairuotojui nupjovė galvą. Nepamiršo ir to, kad galva pastebėta lapės nasruose.

Ką gi, įprasta praktika: skaitytoją ir žiūrovą sudominkime apeliuodami į jo emocijas, instinktus. Pateikime ne tiek konkrečią informacinę naudą turinčių faktų, o stimuliuokime jį detalėmis. Toliau vadovaukimės iliuzija, jog mes suprantame, ko reikia skaitytojui.

Nepranešime apie galvą – neskaitys, nežiūrės. Detaliai neaprašysime, kaip ta galva atrodė, – pažeisime visuomenės poreikį į informaciją, tiesą. „Ar mes kalti dėl nusikaltimų mąsto ir jų pobūdžio?“ – piktinsis redaktoriai. „Mes tik pranešame, kas ir kaip įvyko“, – pridurs.

Tačiau štai sakinys iš „Lietuvos ryto“ teksto: „Liudininkai teigė, kad kraupiai atrodė ir nužudytojo kūnas – lyg mėsininkas būtų išpjaustęs geriausius mėsos kąsnelius“, – skelbia straipsnio autorė Jadvyga Pekarskaitė. Žurnalistė aprašo, kaip iš taksi vairuotojo kūno įtariamasis peiliu „mėsinėjo“ kulkas, vadindama tai „operacija“.

Jei autorei ir dienraščiui nerūpi žiniasklaidos etika ar ši sąvoka tiesiog nėra suprantama, užtektų prieš publikuojant tokį tekstą paklausti savęs, kaip jausis nužudytojo artimieji. Bet kodėl galvoti apie kito jausmus, tiesa? Juk ir pas nužudytojo žmoną būtina belstis, nors pati autorė pripažįsta, kad moteris buvo „prisigėrusi raminamųjų vaistų“ ir „vos tramdė ašaras“.

Sunku suprasti, ką mąsto autorė, kokia buvo jos sąmonės būsena rašant apie šį nusikaltimą. Galbūt tai ištrauka iš jos romano, netyčia atsiradusi straipsnyje? Pavyzdžiui, romano „Visokios mintys apie mirtį“.

Realus gyvenimas ir „reali“ mirtis. Esant šalia mirties, aprašant mirtį, ją galime kurti lyg „realią“, įtraukti į mirtį viską, ko realybėje nėra. Autorė, pagauta savo pačios peršamų emocijų, atsiduria pačios kuriamoje realybėje, kur žurnalistikos nebelieka, kur atsiranda ir „mėsininkas“, ir „kąsneliai“.

Sakysit, kad tai tiesiog nevykęs palyginimas, kad autorė tenorėjo „pagyvinti“ tekstą? Meilės scenos „pagyvinamos“ nepadoriais vaizdiniais, žadinančiais auditorijos seksualinį smalsumą. Tai vadinama pornografija.