2009 05 31

Kun. Gediminas Numgaudis OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gediminas Numgaudis OFM. Apie Didįjį Nepažįstamąjį

Sekminės liturginių metų cikle

Sekminės man labai brangi šventė – minime Jėzaus svajonės išsipildymą. Man atrodo, kad Jis labai troško ir trokšta, kad būtume pripildyti Šventosios Dvasios. Be Jos negalime suprasti Jėzaus, negalime suprasti nei Kalėdų, nei Velykų. Per Sekmines atėjusi Šventoji Dvasia pripildė apaštalus pažinimo – tik tada jie iki galo suprato, kas yra Jėzus ir ėmė Jį skelbti. Tai ir Bažnyčios gimimo diena – nužengus Šventajai Dvasiai, apaštalų būrelis drąsiai prisistatė pasauliui.

Nepažįstamasis Dievas

Galima duoti Jai daug vardų: tai ir Dievo meilė, Dievo gyvybė, Dievo prigimtis… Tačiau Ji – tikrai labai paslaptinga. Kaip Marija (kaip Evangelijos ją pristato), Šventoji Dvasia lieka Tėvo ir Sūnaus šešėlyje. Kartais krikščionys ir nuvertina, nedrįsta Ją garbinti ar į Ją melstis, kad neįžeistų Tėvo ar Sūnaus… Bet taip kaip Marija senovinėse ikonose visada vaizduojama rodanti į Jėzų, taip ir Šventoji Dvasia – Ji liudija Jėzų. Pažindami Jėzų, per Jį pažįstame ir Tėvą. Taigi, Šventoji Dvasia ateina į mūsų širdis, kad liudytų Jėzų, – ne apie save, apie Jėzų kalba, apie Tėvą. Todėl gal ir lieka paslaptinga, labiau skatinanti šlovinti Tėvą ir Sūnų, o ne Ją pačią.

Šventosios Dvasios veikimas

Kiekvieno žmogaus gyvenime Ji reiškiasi labai skirtingai – įvairiomis charizmomis, dovanomis. Vienus Ji labiau veda į maldą, kitus sutelkia į Šventąjį Raštą, į jo studijas ar Dievo Žodžio skelbimą. Dar kitus veda į tarnavimą ligoniams… Kiekvienas krikščionis turėtų siekti kuo plačiau išnaudoti tas dovanas: pasinaudodamas vienu talentu – tikėjimu, įgaus dar daugiau Šventosios Dvasios dovanų. Taip Šventoji Dvasia galės kuo plačiau veikti kiekvieno mūsų gyvenime neapribojant Jos mūsų nuostata: „Norėčiau pasišvęsti tik šitam dalykui“. Žmogiškai žiūrint, kartais atrodo, kad, pasišvęsdamas daugeliui dalykų, nieko iki galo nepadarysiu. Gal geriau bent vieną dalyką gerai išmanyti… Kita vertus, galbūt užmirštame, kad tai Dievo reikalas, ar gerai ir ką tu padarysi. Gal Dievui visai nesvarbu dalykai, į kuriuos esi įsikibęs. Vienu metu galbūt Jis nori iš tavęs vieno, kitu metu – kito, ir tai Jo reikalas, juk Jis – šeimininkas.

Išskirtinės dovanos

Ką gi aš turiu, ko nebūčiau gavęs iš Dievo?! Nieko! Vienos dovanos yra prigimtinės, gimstame jomis apdovanoti; kiti dalykai įgyjami per maldą, per tikėjimą ir atsivėrimą Dievui – įvairiose situacijose jos įvairiai patiriamos. Tačiau svarbus čia ne tiek žmogus, kiek Dievas.

Labai dažnai norime būt svarbūs kitų žmonių akyse, neatsilikti nuo kitų. Matome kitą turint kalbų dovaną, norime ir mes ją turėti, paskui puikuojamės prieš kitus…  Apaštalas Paulius sako, dovanos duodamos Bažnyčiai ugdyti. Kalbų dovana – galbūt labiau asmeniniam dvasiniam ugdymui, maldos ugdymui, bet visos kitos skirtos Bažnyčios ugdymui, tarnavimui. Pranciškus melsdavosi: „Viešpatie, apsaugok mane, kad netapčiau tavo turtų vagimi, kad nepriskirčiau sau šlovės, kuri Tau priklauso.“

Kai garbiname Dievą, prisimename tai, ką Dievas nuveikė mūsų ar kitų žmonių gyvenime. Čia svarbūs ne mes, o Dievas, kuris veikia. Tad Juo turime džiaugtis, gėrėtis, o ne apriboti Jo veikimą, sakydami: „Šitaip Jis gali veikti, o šitaip jau ne, nes šis žmogus įtartinas ar turi silpnybių…“

Juk Šventajame Rašte randame labai įvairių istorijų…

Ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus

Teologija moko, kad Šventoji Dvasia – tai Tėvo ir Sūnaus tarpusavio meilės įkūnijimas. Tėvas, mylėdamas Sūnų, dovanoja Jam save, o Sūnus, mylėdamas Tėvą, atiduoda save Jam. Iš to abipusio savęs dovanojimo kyla Šventoji Dvasia, kurią aš asmeniškai įvardiju kaip Dievo gyvybę.

Jėzus išliejo už mus savo kraują Golgotoje, atidavė savo Gyvybę. Taip ir per Sekmines išliejo ant mūsų savo Dvasią, savo Gyvybę. Kraujas ir vanduo yra tos naujos mums duodamos Gyvybės ženklas. Ji padaro gyvą Žodį. Dvasios galia Žodis tampa kūnu Marijos įsčiose. Jėzus apsireiškia mums per Šventąją Dvasią, nes Ji yra Jo Dvasia, Jo prigimtis, Tėvo ir Sūnaus Dvasia – vienijanti Tėvą ir Sūnų, jų bendra Gyvybė.

Galėtume įsivaizduoti Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje tarsi ratą, kurio viduje esu aš: Tėvas šio rato viršuje, siunčiantis Dvasią, kuri veda mane į Jėzaus pažinimą; Jėzus veda mane į Tėvo namus. Ratas užsidaro – o aš tarsi gyvenu Švenčiausiosios Trejybės vidiniame gyvenime.

Linkėjimas

Šventės – tai proga prisiminti, ką Dievas dėl mūsų padarė. Juk tai, ką padarė Petrui – man padarė, ką padarė Jonui – man padarė, ką padarė Bažnyčiai – man padarė. Tad susirinkę per šventes pirmiausia dėkojame Dievui. Dėkodami dar labiau atsiveriame Jo veikimui, prašydami tos dovanos, trokšdami tos dovanos. Liūdniausia, kai krikščionys lieka abejingi Dievui – apaštalas sako: „Neliūdinkite Šventosios Dvasios“. Ją galime nuliūdinti abejingumu Kristui, abejingumu Tėvo valiai, Jo pažinimui. Per Sekmines prašau, kad Viešpats duotų man tą troškimą, tą alkį. Priėmimas, man atrodo, įvyksta tada, kai tu trokšti, atsiverti, ieškai. O Jis leidžiasi randamas.

Užrašė S. Žiugždaitė