2009 06 01

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Laiškai iš kaimo. Pirmasis pavasario darbas – tvorų tvarkymas

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Poringė, išgirsta tolimame miškų viensėdyje, iš pradžių atrodė kaip ir daugelis jau anksčiau tose vietose girdėtų nuotykingų istorijų. Yra dar dzūkų šiluose gyvų pasakorių, ypač jeigu ką įdomesnio prisiminti paragini ir jeigu nuoširdžiai pasiklausai...

Bet praėjo viena diena, praėjo kita, o man tie keistoki viensėdžio šeimininko šūksniai, vaidybiški pastrykčiojimai, energingi rankų mostai vis neina iš galvos. Pradėjau galvoti, kad to miklaus sodiečio pasakojime buvo kažkas svarbiau nei vien tik juokingas jaunų dienų prisiminimas, čia tikrai slypėjo ir kažkokia gyvybiškai svarbi miško žmogaus išlikimo gudrybė, taip lyg juokais, lyg pro ašaras bešmaikštaujant vis perduodama iš kartos į kartą. O pabandžius trumpai tą viensėdiško gyvenimo filosofiją apibūdinti, tai reikėtų, neslepiant šypsenos, sakyti tiesiai ir paprastai: būk godus! Būk godus, ir tada kiekvienas per ilgą laiką vienaip ar kitaip įsigytas daiktelis kuo patikimiausiai išsaugos ir pašnibždės tavo vaikams ar anūkams paliekamą ūkiškojo supratingumo paslaptį.

Būk godus, ir viskas tau eis tiktai į naudą: viską, o viską kaupk, nežiūrėdamas, ar tau dabar šito daikto reikia, ar kada nors vėliau prireiks. Kai nebetilps po vienu stogu, statykis naują priestatą. Bet kaupk viską be perstojo. Statyti, žinoma, reikia tvirtai, senoviškai. Tegu kokie užeiviai ar perėjūnai kaimynystėje renčia sau laikinas pašiūres ir „šopas“, o tu statyk taip, kad stovėtų keturis šimtus metų… Žiūrėk, čia juk taip ir pastatyta: tie kampiniai kluono stulpai atvežti net iš Gudo šalies anais neužmirštamais laikais, kai šito senojo sodybos šeimininko, šito pasakoriaus Kazimiero, diedas dar bernas buvo.

Taip, čia niekas nieko pameluoti negali: senolis Kazimieras pasakoja, o jaunasis kiemo gaspadorius Steponas tyliai pritaria. Jis per pusę aukštesnis už savo tėvą, o būtent toks pat aukštas kadaise buvo ir diedas Martynas. Bet diedas Martynas, neužmirškim, buvo ne Stepono diedas, o jo tėvo, štai šito linksmo pasakoriaus, gudruolio girių senbuvio, kuriam jau aštuoniasdešimt metų. Tai kada gi tas Stepono prosenelis, tas stipraus augumo bernas Martynas, toje pasakiškoje Gudo šalyje kirto pušis savo kluonui? Kiek dabar metų priskaičiuotume? Ir kokia gi anuomet buvo, ir kaip ji atrodė – toji paslaptingoji Gudo šalis?..

Seniai seniai visai kitame Lietuvos pakrašty, prie pat Latvijos sienos, esu matęs, kaip entuziastingai įsijautęs toks palyginti nedidelio ūgio, bet jaunas ir mitrus ano tarybinio meto skulptorius ritina, lipdo ir stato sniego senius besmegenius. Sniego būdavo labai daug, ne taip kaip dabar, ir tas gal iš įkvėpimo šiek tiek pašėlęs miestietis menininkas vis rideno, stumdė, kilnojo didžiausius sniego rutulius, o paskui, pasistatęs kopėčias, nešė ir kėlė juos vieną ant kito vis aukščiau – tuos būsimųjų sniego senių pilvus – ir atrodė, kad į viršų besistiebiantys pilvoti pavidalai tuoj pasidarys panašūs į kažkokius baisius baltus vikšrus, o ne į visiems įprastus, linksmai išsišiepusius besmegenius… Bet užtat kitos dienos rytą visas kaimas pamatė, kaip užtikrintai ir tvirtai atžygiuoja tie devyni balti milžinai, tikri karžygiai su ledinėmis kuokomis, turbūt išlindę iš Luokavos pilies griuvėsių… Kur dabar tasai energingasis vikruolis skulptorius – ar pavyko jam kada nors vėliau patvaresnėmis molio, medžio ar geležies skulptūromis pakartoti savo aną ledinę protėviškąją viziją?..

Daug metų praėjo, ir štai netikėtai vėl aptikau panašaus kūrybinio užmojo, panašios energijos proveržį: jaunasis šio gyvybingo ir tvirto šilinių dzūkų viensėdžio šeimininkas Steponas, du kartus aukštesnis už nediduką savo tėvą, parodė mums, kokį štai žardą šienui džiovinti pasistatė – ne juokais bus keturiasdešimties metrų ilgumo. Gali tu pereiti visą Dzūkiją ar išlandžioti visą Gudo šalį – nesurasi tokio didelio žardo. Ir su stogu tas milžiniškas Stepono žardas, ir visi stulpai – dervuoliai. Amžini stulpai! Kaip ir tie kertiniai diedo Martyno kluono šulai, atvežti kadaise iš tos paslaptingos Gudo šalies. Šalia žardo – didžiulė krūsnis akmenų.

Oho, kokie rieduliai atboginti iš toliausiai, nors kol kas lyg ir niekam nepritaikomi guli, bet akmuo lietaus nebijo, tai ko jam samanoti kur girioje, tegu sau glaudžiasi čia – vietos kieme užtenka. Na, ir daugybę visokiausios naudos savo ūkyje prikaupė diedo Martyno apsukrus vaikaitis Kazimieras ir sumanus provaikaitis Steponas, abu tikri darbštuoliai, ne tik savotiškai priminę man tą entuziastingą skulptorių, iš gryno sniego atgaivinusį kovinguosius baltų karžygius, bet netikėtai pasirodę kažkuo stebėtinai panašūs ir į anuos nematytus neregėtus, tik gūdžiose legendose įdomiai minimus polesitus, gyvenusius anoje Čepkelių raisto pusėje.

Tasai žymusis diedas Martynas, pasirodo, buvo ne tiktai pajėgus ūkininkas, bet ir nagingas batsiuvys. O juk ne kiekvienas ir anais stipruolių prosenelių laikais sugebėdavo batus pasisiūti. Vėlgi: nuo senovės įprasta, kad ir siuvėjai, ir batsiuviai, ir kokie rimoriai, ir račiai dažniausiai būdavę luoši, klyvi, kuproti žmogeliai, kuriems sunkių ūkio darbų netekdavo dirbti… O diedas Martynas, taigi, buvo tikras galiūnas, jam patys niekai būdavo eglę iš raisto su šaknimis išrauti, jeigu tik tos eglės šaknys, drėgnoje pavasario kemsynėje apsinuoginusios, pasirodydavo jam tinkamos į būsimos žagrės „raguočius“…

Bet visi šie  mano įžanginiai pastebėjimai – tai tik papildomi etnografiniai brūkštelėjimai prie tos pagrindinės šito užmiršto viensėdžio šeimininko Kazimiero poringės, kurią taip įdomiai ir vaizdingai jis tą dieną išklojo smalsiems Dzūkijos nacionalinio parko svečiams, atklydusiems į jo kiemą. Besidairydami ir besidomėdami inventorinėmis senolių sodybos relikvijomis, aptikom patvory dar karo laikus menančią skeveldrą, gulinčią šalia seno, prakiurusio vokiško šalmo – o tada ir atgijo šešiasdešimt ketverių metų praeities įvykiai. Ir dar kaip atgijo!..

Vokiečiai bėgo be tvarkos, išsilakstė palikę savo traukinį, matyt, baigėsi žibalas ar dar kas, paliko garvežį su keturiais vagonais, nes jau girdėjosi rusų patrankų dundėjimas. Ir išgirdo sodiečiai, kad viename vagone žvengia palikti arkliai. Gaila pasidarė, gyvuliai juk nekalti, nesvarbu, ar čia dabar užeis vokiečiai, ar rusai. Numušė užraktus, išleido arklius. Vieni tuos arklius ramina ir veda lauk, kiti avižas į maišus šinkuoja. Ir arkliai, ir avižos buvo tame pačiame vagone – ar bereikia geriau? Išsidalijo arklius, susisėmė avižas, ir parūpo pažiūrėti, kas gi yra kituose vagonuose. Atidarė dar vieną – o ten gražus automobilis riogso. Svarbiausia – ratai guminiai. Iš vieno tokio rato, taigi, kokias keturias poras naginių galima suraukti. Nudaužė ratus, nuplėšė ir sukapojo padangas, pasidalijo. Tada žiūri, kad automobilio vidus išmuštas ruda oda! Kaip tik tokias rudas kepures žydai siūdavo Gardine – iš tokios pat odos. Nudraskė ir tą odą, pasidalijo. Kepurėms. Tada jau ėmė tuštinti kitus vagonus ir viską, viską išsivežė.

Prasidėjo lenktynės – kas daugiau turto spės nuo gelžkelio susivežti. Vienas prisikrovė pilnus ratus šautuvų kaip malkų, tai lekia risčia žlegėdamas, o sutiktas kaimynas klausia, kam tau tokia ginkluotė, o tasai jau išsigandęs net grasina: „Tylėk, bracia, ne tavo reikalas…“ Ir nužlegėjo tolyn per miškus, kuo toliau nuo gyvenamų sodybų. Kitas parsivežė pilniausią vežimą gerų kareiviškų batų, greitai sušaukė bernus, išvertė iš kluono visą šieną, iškasė gilią duobę, suvertė ten batus, užkasė, o visą šieną atgal sukrovė. Jokio ženklo nepaliko. Ir vėl skubiai lekia į stotį – gal dar ko yra?.. Kai vagonai liko visai tušti, iš kažkur atklydo tokie gimnazistai, įsiropštė į garvežį, užkūrė ir pradėjo pamažu važiuoti. Ir kaip sprogo viskas – nieko neliko, nei garvežio, nei tų gimnazistų, nei stoties, nei bėgių. Kai dūmus ir dulkes nupūtė vėjas, žmonės rado tiktai gimnazistų diržų sagtis, daugiau nieko. Net kaulų nerado. Matyt, vokiečiai buvo gerai geležinkelio bėgius užminavę… Na, ir atėjo rusai, greitai atūžė rusų tankai. Apie vokiečių paliktą traukinį jie kaipmat sužinojo ir stebėtinai greitai viską iš žmonių surinko – ir arklius, ir avižas, ir batus, ir net šautuvus. Nesuprasi, kaip jie viską taip tiksliai ir išsiaiškino, nes pėdsekių šunų tuokart neturėjo.

Tokia tad pasakiška praėjusio karo laikų istorija. Bet nejaugi taip visiškai nieko ir neliko iš to vokiško traukinio, jokio daiktinio įrodymo?.. „Liko, žinoma, liko… Kaip galėjo nelikti? Ir naginės liko, ir tas kiauras vokiečio šalmas, ir, va, dar tos geležys, puikiai tikusios viensėdžio pirtyje karščiui palaikyti… labai vertingos geležys, oi, kaip raudonai įkaisdavo ir kaip gerai kartu su krosnies akmenimis saugojo karštį senojoje pirtyje… Ana, jos guli prie pušies!..“ Net bėgte bėga diedulis Kazimieras, mes vos spėjame. Tikrai geros geležys, gal dar galėtų ir naujojoje pirtyje pastiprinti karštį, ilgiau pasaugoti šilumą, bet jaunasis sodybos šeimininkas Steponas atsivežė iš upelio gerai nugludintų granitinių akmenaičių, tai tos geležys čia ir liko, tegu sau guli… Taip aiškina senolis. „O kur naginės?“ – klausiam. Yra ir naginės! Bėga jis į pirkią, ilgai negrįžta, o sūnus Steponas tuo metu atneša iš svirno mums parodyti tokį trumpą botagėlį, pliaukšteli juo lyg koks skerdžius ir prisimerkęs klausia, kas čia yra. Ir šypsosi nujausdamas, kad neatspėsim.

„Turbūt bizūnas… – bandom spėti. – Gal panašius turėjo Tado Blindos plėšikai, nes valstiečiui šitokio daikto tikrai nereikėjo, lietuvis ar žemaitis – taigi ne  kazokas, o artojas…“ Atbėga su naginėmis tėvas Kazimieras, staiga meta žemėn tą savo pokarinį, „trofėjinį“ apavą, pagriebia iš sūnaus rankų botagėlį, užsineria kilpelę ant riešo ir sumosuoja taip, kad, rodos, tuoj pat visas ir pakils į orą be jokio žirgo. „O, nagaika! – šūkteli patenkintas Kazimieras. – Čia gi dar diedo Martyno nagaika… O kokie jo žirgai buvo, koks balnas, kokios…“

Ar tiktai ne karingoji jotvingių narsa taip staiga tvykstelėjo naginėtame dzūko vienkiemyje?.. Ir nutyla senolis, tarsi ką itin svarbaus prisiminęs, tarsi pats nutolęs į anas praėjusių šimtmečių dienas, kai eikliais žirgais pasiekti Gudo šalį ar Gardiną tebuvo tik menkas žygis. Ir ateina senoji šeimininkė, šluostydamasi rankas į prijuostę, ko gero, ilgokai į mus žiūrėjusi pro langą ir nebeiškentusi… Tyliai ateina ir lenkiasi prie tų ant žemės numestų vyro naginių, o mes čia tuoj pat ir sužinom, kad jis, taigi, jai ir pasipiršęs su šitomis, va, naginėmis, mat geros buvusios, gražios… ir visą laiką su jomis bėgdavęs šienaut į Gudo šalį… „Bėgiojo Kazimieras, visą amžių bėgiojo… Jaunas būdamas nemokėjo vaikščioti, tik bėgioti. O  kaip sunkiai reikėdavo šlapias viksvas iš raisto į krantą nešti, o kiek būdavo uodų, o gyvačių… Vyrai visi su naginėm, o moterys ir mergaitės, taigi, basos… Kuo gi visus apausi – dešimt vaikų auginom, visi basi užaugo, ir gerai buvo, niekas nesirgo ir net nesiskundė… Oi, ir nutraukiau aš jums kalbą, – šypsosi lengviau atsikvėpusi senolė. – Negaliu… kai tas nagines pamatau…“

Brolių Černiauskų nuotrauka

Daug istorijų tą dieną dar išgirdom, daug visokiausių rakandų pamatėm. Ir viskas čia regėjosi savininkiškai svarbu, patvaru, neišsižadamai reikalinga. Kaip ir tie Stepono nežinia iš kur atbildinti didžiuliai akmenys, kaip ir tas šimtametis prosenelio Martyno kluonas, kaip ir ta apkerpėjusi, motinos ir tėvo jaunystę menanti žiogrinė tvora. O dar tie garaže pagarbiai suguldyti, kadaise, va, kaip teisingai išilgai perskelti ąžuolėliai – būsimieji kirvakočiai! Jau gal pusę amžiaus jie čia taip guli ir nežinia kiek dar gulės. Rinktiniai ąžuolėliai ir kuo tiksliausiai perskelti, tiesiai per šerdį. Meistriškas darbas.

Nemokėdamas šitaip neperskelsi, nes pirmiausia privalai žinoti, kad skelti reikia tik iš plongalio, ne iš drūtgalio. O pažiūrėkit, kokie lengvučiai ir patogūs, tiesiog paimt į rankas viliojantys grėbliakočiai! Gal dešimt puikiausių eglinių grėbliakočių laukia ir laukia savo valandos… Kiek visko sukaupė žmogus! Kaip rūpestingai ir tvarkingai sukaupė. Nei vilko, nei meškos nebijodamas, nei vokiečio, nei lenko, nei ruso neįveiktas… O tik taip godžiai sau triūsdamas, be poilsio kasdien vis bėgdamas ir bėgdamas, vis galvodamas apie rytdieną, vildamasis, kad visko dar prireiks. Šitoks nedidukas, šitoks greitakalbis, vis skubėdamas – kur Gudo šalis, kur Marcinkonys, kur Gardinas – ir visur suspėdamas. Ir net dešimt vaikų užauginęs. Kaip ramu ir kaip lengva bus jam kurią dieną surašyti testamentą ir padalyti visą šį susikaupusį godulingos širdies lobį.

O kieme, prie vartelių, guli šviesaus plauko vilkšunis. Guli ir viską stebi. Neloja, tik įdėmiai tiria užsibuvusius svečius. Nepiktas jo žvilgsnis, bet abu šeimininkai, tėvas ir sūnus, perspėja, kad jo nereikia nei kalbinti, nei glostyti. Nemėgsta. Be to, esąs jau labai senas, ir niekas nežino, iš kur jis atsiradęs. Gal priklydo. Būtų lyg ir vilkas, bet labai šviesus jo plaukas. Tai gal vilkolakis? Juk senovėje ir tokių buvo… Ir apie baltuosius vilkus Gudo šaly girdėdavę, ir apie karūnuotą Čepkelių raisto gyvatę…

Iš lėto, bet labai teisingai eina pavasaris. Žiūriu, kaip pamažu tirpstantis sniegas neskubėdamas susigeria į mano godojamų retųjų laukinių augalų sklypo žemę ir aiškiai suvokiu, kad tai pati Gamta man padeda: nebereikės kibirais tempti vandenį iš Krūčiaus ir laistyti tų medelių bei augalėlių, kuriuos stropiai sodinau rudenį. Jeigu pavasariniai vandenys per greitai nuklioktų gilyn, naudos būtų mažai, o dabar viskas taip, kaip reikia. Žinoma, būtų ne mažiau jaudinantis ir tas donelaitiškasis pavasario linksmybių skubrumas, sraunumas, kai putodams sniegs visur į nieką pavirsta…

Nes visi juk velykinių pavasario saulės spindulių pasiilgom, visi atkutom ir skubam, judam, kaip kas galim, bet vis tiek nuo senų senovės žinom, kad iki Švento Jurgio… mūsų atgaivingai bundančios Žemelės judinti nevalia. Todėl dabar pats rimčiausias darbas, aišku, bus neskubus botanikos sodo tvorų taisymas. Gal ir kokių talkininkų, jaunųjų biologų ar studentų dirvožemininkų sulauksime. Todėl pakeliui į sodą galima ir romantiškiau pasvarstyti – o kas gi yra ta tvora tikram sodiečiui, sėsliam gimtosios žemės gyventojui, įgudusiam žemdirbiui, o ne kokiam turistui bastūnui…

Kodėl žmogui taip svarbu atsitverti, atsiriboti? Mąstymas čia labai paprastas ir aiškus: aplinkui tvyrančios visokeriopos netvarkos vis tiek neįveiksim, todėl apsitverkime sau mielos žemelės tiek, kiek pajėgsim įdirbti, o tada jau ir darbuokimės toje nedidelėje saulėtoje oikumenoje kiek širdis geidžia. Tegul anapus tvoros ir šiepia gąsdinančius krizės nasrus ekologinė, kultūrinė, moralinė ar finansinė netvarka, bet šiapus tvoros tu kasdien kantriausiai darbuokis savo susikurtame Rojaus plotelyje. Nuo ryto iki vakaro. Nuo pavasario iki rudens.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Lietuvoje taip įprasta. Gėlių darželis, ūkinis sodybos kiemas, ganykla, sodas, o toliau ir kapinės, ir vieniši kryžiai, ir gamtos paminkliniai akmenys ar medžiai – viskas turi būti aptverta. Prisiminkim ilgesingas dainas apie tėvo dvarelį ir vario vartelius… O vartelių be tvoros tikrai juk nebūna. Užtat nuo senų senovės ir išliko tokie įvairūs etnografiniai Dainavos šalies tvorų apibūdinimai: gulstinės, žiogrinės, žardinės, kuolų tvoros… o dar lentinės, ruzginės, pintinės, akmeninės, stulpinės… Ir net prosenovinė tujinų tvora, kuri dar gyvų gyviausia senojoje Musteikoje. Ir kai savo akimis pamatai, kai visa širdimi pajunti, kokias gilias istorines šaknis turi tvora, tai anoji tarybiniais laikais liūdnai pagarsėjusi kova prieš tvoras, kilusi labai moksliškoje aplinkoje – Dotnuvos akademijoje, atrodo visiškai nemokšiška. Smarkiai ideologizuoto žemės ūkio teoretikai tvirtino, kad sodiečiui nebereikalinga ne tiktai kiemo tvora, bet nereikalingas ir tvorele aptvertas darželis prie namo, nereikalinga ir karvė nuosavame aptvare – nueisi į kolektyvinę fermą ir ko tik užsinorėjęs gausi…

O juk mūsų aplankytame pasakoriaus Kazimiero viensėdyje, kur išgirdome poringę apie turtingąjį vokiečių traukinį, apie neįtikėtiną girinių dzūkų godumą ir apie rusiškų tankų žaibišką pergalę… Šiandien gi taip pat nepaneigiamai, taip pat savigyniškai ramiai šviečia naujausios, meistriškiausios, pirštu nenugriaunamos tvoros… Ir netgi tas didingasis Stepono žardas šienui džiovinti juk gali vieną gražų rytmetį netikėtai šmėkštelėti pro rūką kaip tikrų tikriausia senovinės medinės tvirtovės tvora. Ir beliks tik senam miško išminčiui juodvarniui nutūpti ant to žardo stogelio ir santūriu karktelėjimu pranešti kokią ypatingo dėmesio vertą žinią, kurią supras tiktai gudrus to viensėdžio šeimininkas. Ir pasirodys mums, smalsiai suklususiems žilos viensėdijos svečiams, kad šitaip į šventuosius dzūkų šilus sugrįžta ne tiktai pavasaris, bet ir senovinis mitas, galėjęs kadaise paaiškinti, kur yra mano pasaulis, o kur – ne mano.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien