Laiškai iš kaimo. Kada prasideda vasara?

Pamatei, pavyzdžiui, kad visi varnėniukai išlėkė iš inkilų, pasklido po pievas, ir gali sakyti, kad vasara prasidėjo. Todėl, kad kieme pasidarė ramu, niekas nebečirpia. Tai atsitinka paskutinėmis gegužės dienomis arba birželio pradžioje. Praeina dar kelios dienos, ir vaistinės šventagaršvės išskleidžia didžiulius rutuliškus žiedynus. Štai tada prie upių ir upelių prasideda šviesiausios naktys – spindi ne tiktai mėnulio apšviestas vanduo, bet ir tie žalsvi šventagaršvių rutuliai. O dienos vis dar ilgėja, ir nuo ankstaus ryto prie kvepiančių šventagaršvių lekia auksinukai, citrinukai, spungės, aušrelės, perlinukai, marguoliai, bronzinukai… Atbimbia ir tokių vabzdžių, kuriems nerūpi nei žiedadulkės, nei nektaras. Geltonai dryžuotas širšuonas, apsukęs ratą aplink šventagaršvės rutulį, staiga stveria medunešę bitę ir skraidina ją į savo uoksą, o plėšriosios amofilos griebia nuo šventagaršvės lapo žalią machaono vikšrą ir nešasi į urvą… Žydintis šventagaršvynas gaudžia tarsi visiškai atskira vasaros oikumena.

Bet negali ilgai grožėtis tais šviečiančiais, dūzgiančiais žiedynais. Rūpestingas darbščiųjų vabzdžių dūzgimas primena, kad vasaros pradžia yra beveik tas pat kaip pavasaris: darbų – nors tvenkinį tvenk. O jeigu dar parūpo kokią naują įdėją patikrinti, ir tai daryti reikia būtent dabar, tai, žiūrėk, ir ilgiausia diena bus trumpa.

Štai garsusis sodininkas Nikolajus Kurdiumovas rašo, kad krūmus ir medžius žaliaisiais auginiais dauginti galima ne tiktai liepą, bet ir birželio pradžioje ir, net gegužę, vos tik atsiranda nauji šių metų ūgliai. Tai gal jau pavėlavau? Inspektas tiems auginiams dar neparuoštas, o juk reikia važiuoti į Dubaklonį, ten Mykolas Monkevičius augina ir tulpmedį, ir magnoliją, ir turkinį riešutą, ir kukmedį. Visokių šakelių prisipjausiu ir išvažiuosiu draugiškai palydėtas, nes kiekvienam tikram sodininkui rūpi pasidalyti savo turtais.

O štai Druskininkuose, prie keturių žvaigždučių viešbučio, amerikietiškos katalpos ūglį teks pjauti paslapčia, nes jeigu tame viešbutyje pradėsi aiškinti, ko tau reikia, tai niekas nesupras – jiems tikriausiai atrodo, kad brangų užjūrio medį galima pirkti tik už tūkstantį litų. Nepradėsi juk kalbėti apie šią Nikolajaus Kurdiumovo hipotezę: viską galima vasarą įšaknydinti, nes stebuklingasis šiųmečio ūglio brazdas yra tas pats, kas ir sėkla. Tiesa, tas užsidegimas kiekvieną šakalį paversti žydinčiu medžiu kartais jau panašus į fanatizmą, bet Nikolajaus Kurdiomovo eksperimentai vis tiek yra labai įdomūs. Dar svarbiau, kad jis apie savo triūsą gražiai parašo. Kartais net atrodo, kad šio daržininko ir sodininko raštais galėtų prekiauti vaistinės, nes visas ligas gydančio humoro ten tikrai daug. Jo atradimai dažnai mums nė netinka, nes Kubanė – ne Lietuva, bet naujos idėjos vis tiek yra gražios.

Praėjusiais metais mūsų kolega Romas iš Musteikos patikėjo Nikolajumi Kurdiumovu ir bulves pasodino naujoviškai: išdėliojo jas pievoje ir apklojo šiaudais. Ir nieko daugiau lyg ir nereikia daryti, tiktai derliaus laukti. Rudenį aš jo ir klausiu: koks derlius. Derlius tai menkas, sako Romas, bet užtat kiek po tais šiaudais prisiveisė pelių… Pelės, žinoma, irgi gerai, kai pelių daug, katinai jokios bulvienės neprašo. Ir už tokią patirtį turime būti dėkingi tam eksperimentatoriui iš Kubanės…

Einu iš lėto, dairydamasis pirmųjų žemuogių, nuklysdamas mintimis ir į Musteiką, ir į Kubanę, tiktai kažkas mane lyg sustabdo ir liepia pasiklausyti. Vakar čia buvo ramu, o šiandien – gaudžia. Tarsi kažkur netoli būtų ūžiantis bičių spiečius. Taigi bitininko Juozo facelija pražydo! Išlendu pro pušeles ir matau, kaip mėlynuoja visas laukas, ūžia tarsi prieš lietų. Pernai čia iki vėlyvo rudens žydėjo šį kaliforninė žolė, sunokino, žinoma, sėklų, kurios sėkmingai peržiemojo dirvoje. Šį pavasarį smarkiai sužėlė varpučiai, ir bitininkas apleido lauką, tiesiog nebesuspėjo iš naujo pasėti facelijos – ne juokas apžiūrėti dešimt bitynų. Bet pakilo pernai pati pasisėjusi facelija kartu su varpučiu, ir štai puikiausiai pražydo. Nieko žmogus nedaro, o medus keliauja į avilius. Štai kur patirtis, štai kur pavykęs eksperimentas! Ar sužinos apie šį mūsų atradimą Kubanės bitininkai? Juk visuose žinynuose parašyta, kad bitinė facelija yra vienametė ir kiekvieną pavasarį ją reikia sėti iš naujo… Bičiulio Juozo bitutėms visa tai, žinoma, nerūpi, jos dirbs čia be poilsio visą birželį, kol sužydės Liškiavos liepos. Tokia yra jų gyvenimo idėja – skubėti, kai šviečia saulė, ilsėtis, kai diena smarkiai sutrumpėja. Žmogus dabar labai nutolo nuo šitokio paprasto ritmo, bet kadaise juk irgi buvo panašiai – šaltas gruodžio dienas mūsų protėviai leido prie krosnies ir ant krosnies, užtat per šienapjūtę užtekdavo ir keturių valandų miego. Ir buvo gerai. Juk ir daktarė Eugenija Šimkūnaitė yra rašiusi: jeigu nori vasarą būti greitas, atostogauk gruodį, kad niekas tau netrukdytų išsimiegoti.

Ir vis dėlto ne visi skubantieji šią vasarą suspėja paskui savąją idėją. Prieš savaitę atlėkė prie Krūčiaus skardžio du tulžiai ir pradėjo kasti sau urvą. Vienas tupi ant šakos, o kitas kasa, paskui pasikeičia. Dirba taip, tarsi dabar būtų balandžio pradžia. Ar suspės vaikus ištupėti, o juk tiems tulžiukams reikės rudenį į šiltesnius kraštus išlėkti…