2009 08 15

Tomas Viluckas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Tomas Viluckas. Klausimai apie eucharistinę kultūrą

Sekmadienį Katalikų Bažnyčia švęs iškilmę, kurią liaudyje įprasta vadinti keistu ausiai Devintinių vardu. Bažnytinis leksikonas ją tituluoja – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilme. Tądien organizuojamos puošnios liturgijos, procesijos, adoracijos. Tačiau jos šventimas neturėtų apsiriboti vien iškilmių organizavimu ir tikinčiųjų dalyvavimu juose. Daug svarbiau, kad įsigilintume į patį Eucharistijos slėpinį, nes visos pastangos bus vaisingos tuomet, kai labiau įsigyvensime į šią Kristaus dovaną savo Bažnyčiai.

Ši šventė mus pasiekė iš viduramžių, nors jau V a. Polemijaus kalendorius mini Taurės atsiradimo dieną (Natalis Calicis). Ji būdavo švenčiama kovo 24 d., nes tuomet vyravo nuomonė, kad Kristus mirė kovo 25 d. Dienos, skirtos ypatingiau pagerbti Kristaus Kūną ir Kraują, yra minimos ir kituose senoviniuose sirų, armėnų, koptų, melchitų, Kalabrijos ir Sicilijos liturginiuose kalendoriuose. Kai 1264 m. rugsėjo 8 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę Transiturus, kurioje nurodė švęsti Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę ketvirtadienį, po Švč. Trejybės iškilmės, savo bulėje jis akcentavo, kad dėl Gavėnios laiko rimties Bažnyčia negali Didįjį ketvirtadienį deramai švęsti Eucharistijos įsteigimo dienos, todėl šiam įvykiui paminėti reikia atskiros liturginės šventės.

Viduramžiai praėjo, iškilmingos procesijos miestų gatvėmis, kaip buvo prieškariu, organizuojamos ne visur. Tad natūraliai kyla klausimas, kuo mus gali praturtinti ši šventė? Šio komentaro formatas neleidžia apsistoti ties teologiniais šios šventės aspektais. Svarbu apsvarstyti tuos klausimus, kurie trukdo tarp krikščionių skleistis autentiškai eucharistinei kultūrai.

Viena iš aštriausių su Eucharistija susijusių problemų yra menkas tikinčiųjų sąmoningumas. Štai Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, viename savo dokumentų, atkreipia dėmesį, kad „pasauliečių dalyvavimas švenčiant Eucharistiją ir kitas Bažnyčios apeigas neturėtų būti prilygintas tiktai buvimui, ir dargi pasyviam, bet laikytinas tikru tikėjimu ir krikšto kilnumo įgyvendinimu“ (Instrukcija Redemptionis Sacramentum, 37). Kitaip tariant, Mišios neturi virsti tik rutiniška praktika, bet švente. Čia, viena vertus, didelė atsakomybė tenka tikintiesiems, jų nusiteikimui, elementariam liturginiam išprusimui, kuris yra lengvai kompensuojamas paprasčiausiai pasidomint tuo, kaip krikščionybė suvokia Eucharistijos šventimo vyksmą. Deja, tokių pastangų iš Mišiose dalyvaujančios „kritinės masės“ dažnai nematyti.

Kita vertus, dėl šios padėties nemenka atsakomybės dalis tenka parapijose besidarbuojantiems kunigams ir jų pagalbininkams. Liūdna, kai apeigos atliekamos atmestinai, liturginiai rūbai, indai – apverktinos būklės, giesmės neturi ryšio su bendruomeniniu giedojimu, o homilijos skaitomos iš visokiom prasmėm senų knygų ir užrašų. Mišios neturi virsti ilga bei „plokščia“ ceremonija, nes taip nuskurdinamas pats Eucharistijos slėpinys, jis nebegali telkti „prisikėlusiųjų bendruomenės“. Būtent šį Eucharistijos aspektą yra pabrėžęs popiežius Jonas Paulius II: „XX amžiuje, ypač laikotarpiu nuo Susirinkimo, krikščionių bendruomenė smarkiai paaugo turint galvoje sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, šventimo būdą. Būtina toliau eiti šia linkme, pirmutinį dėmesį skiriant Eucharistijai, švenčiamai Viešpaties dieną, arba sekmadienį, kuris laikytinas ypatinga džiaugsmo diena, prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena, tikromis savaitės Velykomis“ (Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 35).

Nieko nuostabaus, kad Mišioms netenkant paminėto matmens, vis labiau įsigali ydinga praktika praleisti sekmadienio Mišias. Be abejo, egzistuoja religinis indeferentiškumas, vartotojiškas požiūris, kai liturginėse apeigose dalyvaujama tik „prireikus“. Tačiau tokie reiškiniai kaip Eucharistijos adoracijos apleidimas, liturgijos iškraipymas, eucharistinė praktika, kai katalikų išorinis elgesys aiškiai prieštarauja etikai, Mišių šventimas taip, tarsi ji tebūtų broliška puota, prieštaraujantys pačiai Eucharistijos esmei – tikrajam Kristaus buvimui duonos ir vyno pavidaluose, yra vidiniai Bažnyčios procesai, kurie silpnina eucharistinę kultūrą, Mišias paverčia nepatraukliu ir nuobodžiu ritualu.

Lietuvos Bažnyčioje vis pasigirsta diskusijų, kaip dera elgtis priimant Eucharistiją: stovėti, klūpėti ar, kaip įprasta Vakarų bažnyčiose, priimti į rankas, o paskui įsidėti į burną… Lietuvos parapijose atrastume visų šių įvairių liturginių tradicijų analogų. Tačiau svarbu neužmiršti esminio dalyko – vidinio santykio su eucharistiniu Jėzumi, kuris „gyveno ne savo malonumui“ (Rom 15, 3). Būtent Eucharistija yra tarnavimo dvasios pavyzdys, kuris mūsų bendruomenėse per šventes ir gyvenimuose turėtų atgyti, kai valgome jo Kūną. Taip eucharistinė kultūra taptų mūsų savastimi.