2009 06 15

Viktorija Daujotytė-Pakerienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie humanistinę strategiją Lietuvos mokyklose

Lietuvos literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pradėsiu nuo paprasto teiginio – nebuvo mokyklos, nebus ir negali būti, kad būtų atsiribojama nuo humanizmo kaip pamatinės ugdymo strategijos.

Sutiksime tik, jog kinta ar bent skirtingai suvokiamas humanizmo turinys. Dalis mūsų, vyresniųjų, prisimename laiką, kai humanizmas buvo skirstomas į abstraktų (neaiškus, gal net buržuazinis, pavojingas) ir socialistinį humanizmą, dozuotą, padažytą, bet sunkiai apeinamą, tad neišvengiamą. Ar šiandien humanizmo turinys aiškus, ar turime nepaliaujamai jo esmę aiškintis? Taip, turime aiškintis, kad nenukryptume bent nuo numanomo tiesos kelio, kad nepradėtume žmonių selekcionuoti. Gabumai nėra absoliutus kriterijus. Anksti išryškėję specifiniai gabumai negarantuoja prasmingo sau ir kitiems gyvenimo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys jaunuoliai ir jaunuolės gali tapti visaverčiais piliečiais, laimingais žmonėmis.

Humanum – tai, kas žmogiška. Bet žmogiškumo koordinatės nuolat kinta; žmogiškumo ribos plečiasi – tai, kas prieš šimtmetį atrodė nežmoniška, šiandien ginama kaip teisėta, įteisinama. Bendriausias humanizmo principas – bandymas remiantis žmogaus esmės supratimu suderinti asmens ir bendruomenės gyvenimo nuostatas. Kas šiandien atrodo aktualiausia – manyčiau, kad dėmesys pačiam žmogui, jo tapatumui, gebėjimui sugyventi pačiam su savimi, suprasti save ir – kiek įmanoma – kitus. Žmogus šiandien, nors ir aprūpintas įvairiausiomis technologinėmis priemonėmis, gyvena nuskurdintą gyvenimą, nebepajėgia aprėpti to, ką jam duoda pati galimybė būti gyvam, justi, matyti, mąstyti.

Šio forumo rengėjai pasirėmė Meile Lukšiene, pagrindine švietimo pertvarkos stratege, švietėjiškos humanistinės ideologijos augintine, teigėja, teoretike. Bet praėjo dvidešimt metų – sėkmių ir nesėkmių laiko. Humanitariniai dalykai mokykloje gerokai sumenko, susiaurėjo. Sumenko jų autoritetas visuomenėje – laisvoji rinka arba pinigai persmelkė visus mūsų gyvenimo klodus; iki ką tik priimto Švietimo ir mokslo įstatymo. Mokyklinė humanistika jau seniai tarnauja tik egzaminams, nuo šiol tarnaus dar labiau, dar įtempčiau ir neišvengiamai labiau išsikreips – tarnausime krepšeliams. (Koks netikęs tas grupuojamojo, skirstomojo vardiklio pavadinimas, rinkos ir elgetystės derinys; taip, elgetavimas per amžius buvo laisvoji rinka, gal net laisvosios rinkos provaizdis – su savo atributika – krepšiais, terbomis, – su savo reklama, kuriai tarnavo viešai rodomos „ronos“, sugebėjimu veikti bendruomenę, sukelti gailestį, pralenkti kitą elgetą, pasinaudoti ir t. t.).

Bet ne apie tai. Dvidešimt metų iš principo yra natūrali biologinių kartų kaitos riba; neišvengiamai ir kultūrinių, humanistinių strategijų atnaujinimo laikas. Esu bandžiusi sekti lietuvių literatūrinių manifestacijų kaitą – taip, maždaug kas dvidešimt metų bandoma kažką išlaisvinti, pakeisti. Itin reikšmingu laikau išeivijoje „Žemės“ ir „Literatūros lankų“ sąjūdį (1951, 1952), pasipriešinusį lėkštam, vienareikšmiam patriotizmui ir atgaivinusį estetinio jausmo gyvastingumą. 1972–ieji metai Lietuvoje yra rezistenciški ne vienu požiūriu, literatūra skelbė atsinaujinimą pačia kūryba – Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, kitų menininkų 1990-ieji – savaiminė riba; paradoksalu, kad gan greit darosi pastebimas kultūros, literatūros, humanistikos nuosmukis. Dėl kelių priežasčių – dėl finansinės mažakraujystės, dėl kultūrinių prioritetų neaiškumo ir iškreiptumo, dėl rinkos, prie kurios lengviausiai prisitaikė vizualinės medijos, dėl perdėtai forsuoto atvirumo. Kai ąsotis tuščias, kreipk, atverk, kaip nori, nebeteka. Į tuščią ąsotį teka ir tekės iš kitur, ne iš mūsų pačių patirties ateinančių, proteguojamų, pinigais palaikomų idėjų. Matome, kas iš to darosi. Turėtume sulaukti kultūrinių strategijų permąstymo, galbūt ir viešai deklaruojamų naujų pozicijų. Bet galime ir nesulaukti, nes labai apsilpusios yra mūsų intelektualinės, ypač jaunosios pajėgos – ir dėl emigracijos, dėl talpesnio, lengviau prisikraunamo krepšelio, ir dėl mokyklinės bei visuomeninės humanistikos nusilpimo, prie kurio, deja, prisidėjo ir įvairūs formalieji vertinimo kriterijai.

Krizę išgyvename ne tik mes, ne tik mūsų tauta ir mūsų valstybė – sunkmetis visada yra ne tik finansinis-ekonominis, bet ir moralinis-etinis. Dėl stojimui į Europos Sąjungą, mano supratimu, mes neturėjome alternatyvos. Bet priminsiu, neminėdama pavardės, kas prieš penkerius metus man padarė didžiausią įspūdį ir privertė suklusti: žymi dainininkė po koncerto Taikomosios dailės muziejuje man ištarė: atsibudau, pagalvojau, kad mes jau Europos Sąjungoje, ir pradėjau niūniuoti senąsias lietuvių dainas (jas koncerte ir dainavo). Jautri meninė sąmonė pagavo pirmuosius pavojaus signalus: gyvenkite atvirai savo viršūnėmis, bet skubiai lenkitės prie savo šaknų, kitaip nėra jums ateities. Ar lenkėmės? Per mažai. Nepasitikėdami, o kartais ir atvirai niekindami, nusigręždami. Taip, esame laisvi niekinti Joną Basanavičių ar Pilėnų kunigaikštį Margirį. Niekinimas visada sukels didesnį atgarsį negu gynimas, pagarbos reiškimas. Niekinimas – skambus, avangardiškas, gynimas – tylus, konservatyvus ir senamadiškas. Bet neužmirškime tautinių mitų, pamąstykime apie galią, kuri tuos mitus formavo ir jų galiojimą išlaikė. Tikėtina, kad ir jų sugriovimui reikės šimtmečių. Bet tik tuo atveju, jei mūsų gyvenimui, o pirmiausia mokyklai, darys įtaką humanistinė strategija.

Jeigu teigtume, kad mūsų šiandienė visuomenė yra apimta politinės ligos, nedaug tesuklystume. Tad ir prieš gerą šimtmetį Friedricho Nietczhe‘es pasakyta mintis gali svarstyboms suteikti atramų. Ta mintis skamba taip: „Politinės ligos patale tauta paprastai atsijaunina ir vėl atgauna dvasią, kurią pamažu buvo praradusi ieškodama savo galios ir ją įtvirtindama. Didžiausius laimėjimus kultūra pasiekia politinio nusilpimo laikais“ („Žmogiška, pernelyg žmogiška“, 2008, 218). Bendresne prasme suprasdama filosofo žodžius, sakyčiau, kad dabartinė nelengva padėtis duoda šansą kūrybai, humanistikos, taip pat ir mokyklinės, bent permąstymui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokia yra esminė humanistikos paskirtis? Nebijočiau ištarti, kad ugdomoji. Skirta žmogaus sąmonei, ypač jaunai, veikti, formuoti tinkama laikoma kryptimi, stiprinančia svarbiąsias bendruomenės formas – pilietinę, tautinę, religinę. Šiandien pridurčiau – ekologinę. Ne tik gamtos, kaip labiau įprasta, bet ir paties žmogaus, jo sąmonės, sąžinės.

Ką šiandien dar galėtume daryti, kokias strategines mokyklinės humanistikos nuostatas formuoti? Iš karto pasakau, kad galimybės yra gana ribotos. Kaip galimybių problemą suvokiu ir tai, kad bandau dar kažką pasakyti; tai dariau ir prieš dvidešimt metų, vadinasi, šiandien tikrai nebegaliu pasakyti to, kas būtų svarbu jauniems žmonėms. Daug kur, o gal ir visur, atsitrenksime į krepšelį. Į krepšelį neįdėsi jauno žmogaus mąslumo, ekologinio jautrumo, klausiančio, abejojančio žvilgsnio, grožio pajautimo, tikėjimo nuoširdumo. Tai tik gražūs linkėjimai, kuriuos vieno seno multiko herojus (rodos, ežiukas) reikalavo ar maldavo jam ir atiduoti; jei man perdavė, tai man ir atiduok… Krepšelis susidaro iš skaičių, reiškiančių pinigus. Su pliuso ar su minuso ženklu.

Ir vis dėlto. Jei mąstome apie humanistiką kaip ugdančią, tai turime suvokti, kad mokykloje svarbiausia ir turi būti humanistikos sritis – lituanistika. Kitų kalbų mokymas ir mokymasis, neabejotinai šiandien svarbus, turi būti techninis, o gimtosios kalbos – ontologinis, susiliečiantis su būties, žemės, tėvynės, kraštovaizdžio, patirties dalykais. Tai visai skirtingi dalykai. Neabejotinai ankstyvas svetimų kalbų mokymas skurdina gimtąją, komplikuoja mąstymą. Jei tai neišvengiama, ankstyvasis kitos kalbos mokymas iš pradžių turi būti žaidimo pobūdžio, be rašybos ir žodynų. Bendrauti su keliolika žodžių, palengva jų lauką plėsti. Leisti patiems vaikams pajusti, kaip reikia tarti. Negalima net leisti minties, kad svetimos kalbos konkuruoja su gimtąja. Apskritai – tik gimtosios kalbos ir literatūros ugdomoji galia išlaisvina prigimtinius sąmonės resursus, daro žmogų kalbų, o retesniais atvejais ir iškalbų. Nereikia mokykloje spausti literatūrinės technikos dalykų, stiprinti kalbėjimo ir kalbėjimosi apie žmogiškąsias situacijas galimybes. Žmogaus gyvenimas žmogui visada yra įdomus. Arba gali būti įdomus. Reikia grįžti prie pasakojimo apie literatūrą galimybių. Grįžti ir prie istorijos pasakojimų. Pasakodami pasakojamės, laisvėjame nuo savo prigimtinių baimių, kompleksų, mažiname įtampas, silpniname neurozių grėsmes. Kad pasakojimas galėtų tęstis kaip tam tikra kultūros, jos humanistinių prasmių linija, reikia išugdyti žmonių, gebančių pasakoti, pasakotis. Pasakojimas raštu, kad ir kaip keblu būtų jį įtaikyti į krepšelio formatą, lieka vienintelė kultūriškai išugdytos sąmonės raiškos forma. Net jei rašysime kompiuteriu. Raštingas, kuris gali raštu pasakoti apie savo ir kitų gyvenimus – ir tų, kurie gyveno prieš amžius. Raštingas, vadinasi, perpratęs ir kalbą, jos gramatiką. Gramatika – vienas įdomiausių žmogaus pasaulio struktūros būdų. Patirtis (anksti pradedame kalbėti, kalbame) leidžia natūraliai pereiti prie struktūrų, jų suvokimo. Kalbos mokslas žmogaus sąmonei gali suteikti patirčių, svarbių ir fizikai ar matematikai. O svarbiausia – pačiam gyvenimui.

Žinau, kad strateguoti įdomiau, lengviau, ne taip atsakinga, kaip sukurti taktikas, numatyti taktinius žingsnius. Bet juk tam turi institucijų. Reikia bandyti – iš naujo ir iš naujo; taip, tai žmogiška, pernelyg žmogiška. Tad pabaigai dar viena paguodos citata iš to paties filosofo to paties veikalo: „Įvykus nuomonių perversmui institucijos pasikeičia ne iš karto, priešingai, naujos nuomonės ilgai gyvena ištuštėjusiame ir nejaukiame savo pirmtakų name ir jį net konservuoja – iš neturėjimo kur gyventi.“

Taip, jaučiu, kad nuomonės dėl humanistikos, dėl mums jautriausios jos dalies – lituanistikos – keičiasi. Bet neišvengiamai kurį laiką gyvensime savo pirmtakų name ir jį remontuosime, gal net konservuosime. Ir ne tik iš neturėjimo kur gyventi, bet ir dėl to, kad nėra reikalo namą griauti, jei jame dar galima gyventi. Ypač sunkmečiu.