2009 06 22

Ridas Viskauskas

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ridas Viskauskas. Pakilę skrydžiui

Kiekvienas dramos aktorių kursas, baigiantis bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, – savaip unikalus. Laikmečio sūkuriai, kurso vadovo asmenybė (ir pedagogų komanda), vadovo teatro stilius, vertybės, bendras teatrinio gyvenimo fonas, galiausiai (nenuspėjamas dalykas!) pačių studentų, įstojusių būtent konkrečiais metais, individualybės – visa tai formuoja kurso veidą, jaunus aktorius, jų asmenybes. Įvairūs būna įspūdžiai, pažiūrėjus studentų diplominius spektaklius.

Būna metų, kai po diplominių spektaklių kultūrinėje spaudoje nepasirodo nei vieno atsiliepimo (komercinė žiniasklaida šia tema nesidomi – pernelyg didelės laiko sąnaudos, nėra komercinio aspekto, vadinamo „žinomumo“ kultūros vartotojams), kai po jaunųjų vaidinimų išeini sutrikęs, suabejojęs pedagogų pasirinkta darbo kryptimi ar net kompetencija, Vaidybos katedros vidaus „ieškojimais“ specializacijų klausimu, galvoji, ar LMTA netapo aktorių rengimo „fabrikėliu“, naudingu pirmiausia „fabrikėlio“ darbuotojams… Būna ir priešingai – diplominiai spektakliai virsta didele teatro švente, salės lūžta nuo norinčių pamatyti jaunųjų darbus. (Kaip po euforijos klostosi studentų profesinis kelias, kita kalba.) Visada aktualus klausimas, koks kurso vadovo santykis su kursu, ką vadovui reiškia kurso rengimas – rutininį kasdienybės darbą, nuolatines pajamas, artėjant pensijai, ar asmenišką suinteresuotumą „parengti jaunuosius skrydžiui per visus įmanomus teatrinio gyvenimo cunamius“, Gintaro Varno žodžiais tariant? Jei kurso vadovas neturi atsakymo, kokia jo kurso tolesnė profesinė vizija, jei, pats rinkęs kursą, po metų ar kelerių jį palieka (ne dėl, pavyzdžiui, sveikatos problemų), jei kurso vaidybos dėstytojas su studentais kuria savo ankstesnių spektaklių identiškus pakartojimus, tai kelia nerimą, švelniai tariant.

Birželio 9–14 d. Menų spaustuvėje ir Valstybiniame jaunimo teatre 8 pasirodymus surengė režisieriaus Gintaro Varno ir aktorės Viktorijos Kuodytės vadovaujami studentai, teatrinėje visuomenėje nuo 2008 m. žinomi kaip teatras „Utopia“: Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Eglė Špokaitė, Vidas Bareikis, Marius Repšys, Dovydas Stončius, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis. Išskirtinis kurso bruožas – ankstyva teatrinė praktika. Dar pirmų studijų metų pabaigoje G. Varno kursas, remdamasis savo mokykline patirtimi, sukūrė spektaklį „Tiesos paukštė“ (pagal Aistės Ptakauskaitės pjesę). Per vaidybos egzaminą antrų metų pirmą pusmetį, jei nepainioju, studentai jau galynėjosi su W. Shakespeare’o dramaturgija –­ tuomet kilo abejonių, ar ne per ankstyvas jų susidūrimas su sąveika eiliuotu tekstu, W. Shakespeare’o veikėjų aistrų sūkuriais ir nusikaltimais?

Antro kurso pabaigoje, 2007-aisiais sukurtas ironiškai aštrus spektaklis „Žvaigždžių kruša“ Kauno valstybiniame dramos teatre (pagal G. Varno ir Gabrielės Labanauskaitės tekstus). Paprastai jaunystę scenoje linkstama idealizuoti ir aukštinti, o šiame spektaklyje per realybės šou improvizaciją atskleistas mūsų dienų neišprususio jaunimo fenomenas – stulbinantis naivumas, troškimas patikti publikai, agresyvus lipimas per galvas, siekiant karjeros. 2007-ųjų rudenį minėtame Kauno teatre – spektaklis „Medėjos vaikai“ (rež. Antanas Gluskinas, pagal Suzanne Osten, Per Lysander pjesę). Spektaklis prasideda kaip linksmas teatrinis žaidimas, tačiau greitai pro šį sluoksnį išryškėja skaudi tėvų skyrybų poveikio jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams problema: ką tenka mažiesiems išgyventi, kol jie pamažu bręsta kaip asmenybės, kol nutraukia vadinamą bambagyslę – priklausomybę nuo tėvų vaidų, emocijų, manipuliacijų… Atsigręžęs atgal, supratau, kad kursas nuo „jaunų dienų“ ir buvo kreipiamas ne „akademiškai teisingo“ ar pramoginio–linksminančio, o keliančio aštrias problemas teatro linkme, jungiančio socialinį aktualumą ir jautrią scenos poeziją. Tai jau teatro sampratos diegimas. Per baigiamąjį kurso vakarą Gintaras Varnas jauniesiems aktoriams palinkėjo „mylėti teatrą savyje“, „nesužvaigždėti“ ir kiekvienam padovanojo knygų apie teatrą. „Aktorius turi ne tik vaidinti, bet ir skaityti“, – sakė režisierius. Tai irgi požiūris – į aktorių ir teatrą.

2008-aisiais sukurtas spektaklis „Dekalogas“ (idėjos autoriai – Audronis Liuga, G. Varnas). Čia daugelis aktorių improvizacijų, etiudų keliu sukūrė po kelis skirtingus vaidmenis. Režisūros požiūriu labai įdomi veikėjų istorijų, intonacijų, epizodų jungtis. Tarsi „kubikas-rubikas“: veikėjai siužeto lygiu gali tiesiogiai ir nesusitikti scenoje, tačiau jų istorijos-problemos suvestos į skaudų neišpainiojamą raizginį. Kaip jį pavadinti? Nemeilės anatomija gal?..

Įvairių kursų vaidybos egzaminus LMTA pagal galimybes žiūriu gerą dešimtmetį. Būna, nueini į egzaminą pirmais metais, įspūdis: žavūs, energingi, šypsenos iki ausų, drąsiai žaidžia teatrą. Antrais metais: žavūs, energingi, šypsenos iki ausų… Trečiais – žavūs… Stop. O gal – naiviai įtikėję savo jaunystės žavesiu? Išmokę juo kerėti? Tačiau – infantilūs, nekritiškai mąstantys? Nepaisant jauno studentų amžiaus, niekada per G. Varno kurso egzaminus nekilo palyginimai „infantilūs“, „flirtuojantys su publika“, „patenkinti savimi“, „nuobodžiai teisingi“.