2009 06 25

Gitana Gugevičiūtė

Kulturpolis

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Gintarė Radvilavičiūtė: „Mano lėlių teatras yra vis dar kryžkelėje“

Režisierė, Klaipėdos lėlių teatro meno vadovė Gintarė Radvilavičiūtė – viena jauniausių ir įdomiausių Lietuvos lėlių teatro menininkių. Jos spektakliuose („Žirafa su kojinėmis“ (Kauno lėlių teatras, 2003), „Vienintelė“ (Klaipėdos lėlių teatras, 2004), „Kiškio pasakos“ (Valstybinis Jaunimo teatras, Vilnius, 2004), „Vištytė ir gaidelis“ (Klaipėdos lėlių teatras, 2005), „Angelų pasakos“ (Klaipėdos lėlių teatras, 2006), „Žirafa su kojinėmis“ (Klaipėdos lėlių teatras, 2006), „Angelų pasakos“ (Liepojos lėlių teatras, 2006), „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (Klaipėdos lėlių teatras, 2006), „Ožkelė melagėlė“ (Klaipėdos lėlių teatras, 2008), „Juoba“ (Klaipėdos lėlių teatras,2008) 2004 metais Gintarė tapo Kultūros ministerijos premijos laureate už lėlių ir kaukių plastikos spektaklį „Vienintelė“, o šiandien galėtų pasigirti ne vienu apdovanojimu, pelnytu tiek Lietuvos, tiek Tarptautinių meno festivalių erdvėse. Galėtų pasigirti, bet nesigiria…

2004 m., dar būdama KU lėlių teatro režisūros V kurso studentė, po savo debiuto Kauno lėlių teatre, kur režisavai  Jūratės Januškevičiūtės „Žirafą su kojinėmis“, viename interviu sakei: „Pasirodo, pasaulis daug didesnis, nei maniau… O dviratis išrastas, ir juo senokai minama! <…>. Atvažiavusi į Kauną supratau, kad milžiniškų tikslų kelti negaliu, nes dviračiu minti man dar reikia mokytis.“ Na, ar jau išmokai minti lėlių teatro dviratį?

Ne tik minu, bet jau galiu pasigrožėti ir pro šalį praplaukiančiais vaizdais… Dabar esu kitame etape, suprantu, kad mokytis galiu visą gyvenimą, tik norisi atrasti savo kelią. Aš rodos žinau, kokia kryptimi noriu važiuot, bet kur mano stirnos ir briedžiai kursuoja… Vis dar važinėju ieškodama…

Pagaliau Klaipėdos lėlių teatras turi namus. Ar pasikeitė galimybės kurti? Ar sąlygos atitinka užmojus?

Mes visi labai džiaugiamės namais, kuriuos dabar turime. Didelis dėkui Klaipėdos miesto savivaldybei, kuri surado mums užuovėją. Čia jaukiai jaučiamės ne tik mes, bet tikiu, kad ir žiūrovai. O kai turi erdvę, gali laisviau dirbti. Aišku, sąlygos diktuoja ir sumanymus, juk erdvė tikrai maža… Tačiau yra kiemelis, gali eiti į gatvę, tik kad pinigų būtų iš ko viską kurti. Šiuo metu finansiškai teatras išgyvena ne patį lengviausią etapą, bet mes žiūrime optimistiškai. Negali būti visą laiką blogai. Tik mums su Aušra (Klaipėdos lėlių teatro direktore) norisi, kad šalia esantys žmonės, kurie kuria drauge, ne tik džiaugtųsi kūryba, bet šiek tiek ir uždirbtų, nes tai geriausia paskata dirbti toliau ir džiuginti žiūrovus… Juk negali visą laiką kurti iš idėjos, reikia ir apsirengti, ir pavalgyti, ir kažką pamatyti… Tikime, kad viskas susitvarkys. Sąlygos, užmojai ir finansinės galimybės bus viename kelyje.

Sprendžiant iš Tavo darbų, esi intensyviai ieškanti režisierė. Koks yra Tavo lėlių teatras? Kokia jo estetika? Kokius pokyčius (poslinkius) savo kūryboje įžvelgi pati?

Anksčiau rodos norėjosi lėkti į pasaulio kraštą, statyti spektaklius kituose teatruose, patekti į profesionalų valstybinį lėlių teatrą, tačiau pakeliavus supratau, kad noriu turėti savo teatrą, dirbti savo erdvėje, kurti su savo žmonėmis – tik tuomet gali siekti rezultato, kuris yra ne vieno spektaklio pastatymas, tačiau viso teatro, t.y., repertuaro, spektaklių, žmonių augimas. Man tai įdomu…

Tačiau koks tas teatras… Vis dar Jo ieškau… Sunku atsakyti į šį klausimą, dar nežinau iki galo. Gal tai ir yra varomoji jėga… ieškoti atsakymo… Nes jei jį gaučiau, turėčiau rinktis vienintelį kelią… Aš dar turiu pasivažinėti, kad tai išsiaiškinčiau. Čia ir paradoksas: noriu surasti tą kelią, bet dar noriu ir pasivažinėti. Žodžiu suprantu, kad Mano lėlių teatras yra vis dar kryžkelėje…

Tik neseniai išgirdau labai paprastą ir galbūt banalų dalyką, kad svarbiausia gyvenime yra meilė. Kūryboje turi besąlygiškai mylėti tai, ką darai, tikėti tuo, ką darai… ir tuomet žmogus tave tikrai išgirs. Tikėjimas, meilė ir viltis išgelbės pasaulį – neblogas teatro motto.

O be to dar norėčiau pridurti, kad Klaipėdos lėlių teatras nėra mano vienos, tai yra Visų teatro žmonių, kurie kažkokia menine forma prie jo prisiliečia, kūrinys. Tai yra milžiniškas gėrio tankas.

Esi ne tik režisierė, bet ir aktorė. Kokios savybės, Tavo nuomone, yra būtinos lėlių teatro aktoriui? Kaip bendradarbiauja lėlių teatro režisierius ir aktorius?

Aš kūryboje pasisakau už lygiavertį bendradarbiavimą: tiek aktoriaus, tiek režisieriaus, tiek kompozitoriaus, tiek dailininko, tiek ir kitų kūrėjų… Savo spektakliuose pusę lauro lapų atiduodu šalia manęs kuriantiems žmonėms. Statant spektaklį man labai svarbu yra aktorius, kuris kantriai ieško kartu su manimi, kankinasi, pluša, prakaituoja… Keisčiausia, kad tu pagamini lėlę, tačiau niekada nežinai (kol aktorius nepaima lėlės), kokia ta lėlė, kaip ji šneka, koks jos charakteris ir pan., todėl man aktorius – lėlės dievas. Kūrybinga asmenybė. Nedaugelis sutinka slėptis už lėlės… Žmogus turi nebijoti išnykti, užmiršti save, persikūnyti į lėlę, susigyventi su ja… Nežinau, lėlės valdymas – tai didžiulis techninis darbas ir kartu laki kūrybinė vaizduotė… tai tikrai nėra lengva… per lėlę į žiūrovą. Tačiau, jei turi dovaną, gali pasinerti į didelius kūrybinius ieškojimus.

Pati nedaug vaidinu ir šioje plotmėje blogiau jaučiuosi, nes ir vaidinant nenustoju komanduoti šalia esantiems kolegoms ir pačiai sau… tačiau pabūti kitoje pusėje – puiki patirtis.

Kaip randasi Tavo spektaklis? Nuo ko pradedi? Kaip pasirenki medžiagą? Kas Tave išprovokuoja kurti?

Įvairiai… pradžioje prasideda pykinimas, galvos svaigimas… panašūs simptomai, juokauju… O rimčiau, tai pirma turiu susitvarkyti dirbtuves… Nežinau, lėlių teatre tai ilgas procesas… Kartais būna, kad randi medžiagą, beskaitydama pamatai, kokios lėlės turi būti, ar atvirkščiai, – pirma pamatai lėles, o tada ieškai medžiagos. Pradedi gaminti lėlės ir tuomet tai, ką buvai sugalvojęs, transformuojasi į tai, ko nebuvai sugalvojęs… Atradęs tau labiausiai tinkantį lėlių variantą, pradedi repetuoti ir kartu perdarinėti lėles, žodžiu, tai ilgas kelias… Nežinau, kažkokio specialaus kūrybinio dirgiklio neturiu…

Kuo Tave patraukė Alfred Jarry pjesė „Karalius Juoba“, pagal kurią pastatei 5 veiksmų politinį lėlių baletą suaugusiems „Juoba“? Kas padiktavo tokį netikėtą režisūrinį sprendimą?

Geras tekstas, nors jo spektaklyje nėra, o tas kuris yra, gali ir nebūti; gera tema; veiksmas, kuris žaibiškai keičiasi; daug charakteringų personažų… Dar studijuojant užkliuvo ši pjesė, planavau ją statyti, tačiau tuomet gal pabijojau… Jau tada žinojau, kokia turėtų būti Mirčių scena.. Aišku, įsivaizduoji daug daugiau visko, bet ne visada išeina techniškai išpildyti… Pradžioje buvau tikra, kad scenoje turi dirbti du aktoriai – vyras ir moteris, paskui vietoj to atsirado trys moterys, o paskui ir jos išnyko už milžiniškos dekoracijos. Man pačiai „Juobos“ darbo procesas buvo kažkoks keistas ir įdomus. Kolegės Renata Kutaitė, Rūta Bunikytė ir Renata Idzelytė – linksmų plaučių merginos,  kurios kantriai, geranoriškai, su gera humoro doze ieškojo, bandė, keitė daiktus ne dienom, o valandom ir padėjo atrasti formą tokią, kokia ji yra dabar. Didelis AČIŪ kolegėms už kantrybę. Aišku, spektaklį gali tobulinti iki begalybės, bet smagiausia būtų, kad jis gyventų. Lėlių spektakliai suaugusiems nėra populiarūs Lietuvoje, dar reikia gerokai padirbėti kol pramušime ledus.

Šis Tavo naujausias darbas („Juoba“) neoficialiuose pokalbiuose vadinamas ne tik geriausiu Tavo darbu (kol kas), bet ir reikšmingiausiu Klaipėdos teatrinio sezono įvykiu. Deja, viešumoje nepasirodė nei pernelyg daug komentarų, nei apdovanojimai nepasipylė… Koks Tavo požiūris į Lietuvos teatro kritiką, konkrečiai, – lėlių teatro kritiką. Ar tokia išvis yra? Ko jai trūksta ar ko joje per daug?

Nežinau, ar geriausias… jie visi dar stovi eilėje ir laukia išėjimo.

Aišku, kai padarai spektaklį lauki atsakymo, įvertinimo – blogo ar gero nesvarbu, nes tai ėjimas toliau… O jei jo nėra, tai visa tavo kūryba netenka reikšmės, rodos niekam neįdomu… Šiandien teatras apskritai išgyvena krizę. Nelabai aišku, ko tam žiūrovui reikia kai pasaulis yra taip perpildytas, atsirado tiek pakaitalo, tad statai spektaklį ir nežinai, ar pataikysi, ar kas išgirs… Viskas turi būti greita, lengvai virškinama, juokinga, šokiruoti ir dar vaidinti „žvaigždės“, nes kitaip  greičiausiai žiūrovas neateis. O tuo pačiu ir kritikai yra pasimetę, jie lygiai taip pat nežino, kas įdomu, apie ką rašyti, ar jie yra reikalingi… kartais gal privalo rašyti apie tai, kas jiems neįdomu… Apie lėlių teatrą iš vis nelabai kas nusimano, domisi, o jei rašo, tai arba draugai, arba artimieji, arba tie, kurie lėlių spektaklį mato pirmą kartą. Tai nėra objektyvu ir profesionalu… Iš tikrųjų pasigendi profesionalios kritikos…

Tačiau, aš manau, viskas savo vaga. Tiesiog pamąstai apie viską… Šiuo metu geriausias kritikas yra žiūrovas – tiek į vaikų, tiek į suaugusiųjų spektaklius. Smagu, kai ateina nauji žiūrovai, dar nebuvę lėlių teatre, kai grįžta seni žiūrovai, kuriuos taip gera ir vėl matyti. Džiaugies, kai reaguoja kažkokiose vietose. Jei nuobodžiauja, supranti, kad tą ar kitą vietą reikia tvarkyti. Kankiniesi, kai neateina ir supranti, kad nepataikei į šiandieną. Šiame etape džiaugiamės kiekvienu žiūrovu, kuris ir yra didžiausias mūsų kritikas.

Tau tenka dalyvauti įvairiuose festivaliuose, bendrauti su kitais lėlių teatrais. Kokį lėlių teatrą matai Lietuvoje ir koks jis plačiajame pasaulyje?

Įvairus, įdomus, maišytas su kitais menais, kartais nuobodus… Aišku, aš palyginus esu labai nedaug mačiusi, tad nelabai galėčiau apibendrinti – čia gal mūsų teatrologė Salomėja Burneikaitė galėtų visą paskaitą paskaityti. Ši moteris tikrai yra puiki šios srities specialistė ir nenustoja manęs žavėti savo smalsumu.

Ar nekyla noras režisuoti spektaklį, kuriame lėlių nebūtų?

Kyla, bet kažkaip netikėtai vėl grįžti prie lėlių. Gal su lėlėm lengviau susišnekėti ir smagiau dirbti – jos tiek turi galimybių scenoje, žmogus to nepadarytų… Per daiktą išreiški mintį, įdomu, kaip daiktai transformuojasi, kalba, juokiasi, įsimyli, mylisi – tai žadina vaizduotę… man įdomu. Nežinau, gal kada padarysiu spektaklį ir su žmonėmis…

Klaipėda – koks tai miestas Tau? Kaip Tau jame gyvenasi?

Man rodos, visai nesvarbu, kokiame mieste gyveni – kurti gali visur… Svarbiausia – šalia esantys žmonės, kurie dirba kartu, gera atmosfera, namai, kuriuos pagaliau turi teatras… Aišku, norisi judėjimo, tačiau ir tai nuo tavęs pačios priklauso, juk visi keliai atviri: galimybės stažuotis, važiuoti į festivalius, bendradarbiauti su kitais menininkais ir pan. Be to ir literatūros yra nemažai, tik rask laiko skaityti.

Klaipėda – mano miestas. Kad ir kur išvykčiau, tikiuosi visada čia sugrįšiu.

Jei vieną dieną iš tavęs atimtų teatrą, ko imtumeis, ką veiktum?

Atidaryčiau rankų gamybos saldainių fabrikėlį.

Esi labai paslaptinga režisierė, gal kokios „pikantikos“ apie save „įmestum“?

Nežinau, paslaptinga nesu, gal tyli. Gal visada mieliau klausau kitų, įdomu kuo žmonės gyvena, ką išgyvena, kaip susiklosto likimai… Kiekvienas žmogus, lyg kokia pjesė – imk ir statyk. Kai nemoki kalbėti, susirandi formą, kaip pvz., lėlių teatras, ir imi nesustodamas taukšti sąmones ir nesąmones… Tad paslaptinga nesu, kaip režisierė gyvenu viešą gyvenimą.

Aha, ką reiškia „pikantikos“… Čia apie asmeninį gyvenimą? Apie vedybas, vaikus, meilužius??? Tada neturiu ko slėpti: dabar labai intymiai bendrauju su tokiu rimtu vyruku – teatru. Nežinau, vis laukiu, kad pasipirš… Jis labai užsiėmęs, daug gastroliuoja, dirba, žodžiu, buičiai neturi laiko, tad aš ištikimai laukiu. Na, galvoju, viskas savo laiku…

Kalbino Gitana Gugevičiūtė