2009 07 13

Virginija Tamošiūnaitė

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Pamiršę tai, kas esame, mes nebebūsim Lietuva“

XIV Pažaislio muzikos festivalio vienas iš kulminacinių renginių – spektaklis prie Kauno pilies, skirtas Mindaugo karūnavimo dienai ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šįmet žiūrovai pamatė režisieriaus Vytauto Rumšo (vyresniojo) režisuotą Balio Sruogos dramą „Milžino paunksmė“. Tai buvo labiau istoriniai atgarsiai, menantys Vytauto karūnacijos tragediją, bet sykiu ir mūsų sąmonėje įžiebtos asociacijos su šiandienos politika.

Spektaklio pabaigoje, kai aktoriaus vaidinamas Švitrigaila scenoje, aukštai iškėlęs kardą, atidavė pagarbą Vytautui, tardamas „Karalius mirė – Karalius gyvas!“, tūkstantinė žiūrovų minia atsistojo. Atrodė, kad visa, kas vyksta scenoje, nėra vien spektaklis, bet ir mūsų visų, drauge stovinčių istorinėje Lietuvos žemėje, tiems laikams atiduodama pagarba. Degant mediniams kuorams, vasaros nakties danguje žvelgiant priešpilniui, žiūrovai nebebuvo tik žiūrovai, o aktoriai – tik aktoriai. Mes buvome viena. Apie tai ir kalbėjomės su dramos „Milžino paunksmė“ režisieriumi VYTAUTU RUMŠU.

Prie dramos pavadinimo „Milžino paunksmė“ yra prierašas „Mūsų kraujo kritęs krislas užsidegs padangėj Vyslos“. Tai gan karingas šūkis. Kur tokiu šūkiu kviečiate žiūrovą?

Taip, tai labai karingas šūkis. Krėvos aktą 1385 m. pasirašė ne tik Jogaila, bet ir Vytautas, ir dar du Jogailos broliai. Tai iškalbingas faktas. Ačiū Dievui, kad B. Sruoga veikale ryškiai neįkūnijo Vytauto paveikslo. Tai protingas poelgis, liudijantis, kad B. Sruoga iš tiesų genialus dramaturgas. Manau, jei jis anuomet būtų žinojęs daugiau faktų apie Jogailos ir Vytauto laikus, drama skambėtų dar skaudžiau. Kartais Jogailą norima sumenkinti, neva jis lietuvių tautos, lietuvių žemių pardavėjas. O juk Krėvos aktu jis pakreipė Lietuvą į Vakarų pusę, į katalikybę, o ne į stačiatikių tikėjimą, ne į Rytus (tuo laiku stačiatikių tikėjimas turėjo labai palankią dirvą suvešėti Lietuvoje).

Tačiau Jogaila neapskaičiavo vieno dalyko (tai nutinka daugeliui ir mūsų, ir kitų valstybių vadovų). Iš Vakarų atėjo kita kultūra – lenkų. Lietuviai svetimą kultūrą priėmė nesaugodami savosios. Tai buvo pražūtinga. Kita vertus, svarstant, kas mūsų tautinio mentaliteto atžvilgiu geriau – ar stačiatikių tikėjimas, Rytų kultūra, ar Vakarų katalikybė – aš nežinau. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, manau, tai buvo geras pasirinkimas.

Šiame spektaklyje Jogaila yra auka. Politinio pasirinkimo auka. Todėl dabar, aptariant spektaklio idėją, aš kalbu ir apie mūsų valdžios vyrų mąstyseną, kuri turėtų būti panaši į liūto, o ne į kokio smulkaus žvėrelio. Taip pat noriu, kad žmonės suprastų: kad ir ką nutaria valdžia, nebūtina nulenkus galvą su viskuo sutikti. Ypač dabar, kai gyvenimas greitėja, kai mūsų santykiai darosi nepatvarūs, šabloniški, kai politika ir mūsų padėtis ES kelia daug klausimų. Tarkime, Lisabonos sutartis.

Tarp šios B. Sruogos dramos ir šiandienos politikos, suprantu, randate daug sąsajų?

Nuo to laiko šiandieną skiria per 600 metų, o situacija yra labai panaši. Dramoje Jogaila, supratęs padarytas klaidas dėl dinastijos, dėl diarchijos, bando jas taisyti, suteikdamas Vytautui karūną. Taip situaciją sugebėjo įvertinti septyniasdešimtmetis Jogaila. Tai ne tik protingo, išmintingo, bet ir tauraus žmogus poelgis.

Svarbiausia, kiekvieno žmogaus auka turi būti suprasta, turi būti tikslinga. Kitas svarbus dalykas – kasdien prieš miegą, kaip mane mokė dėstytoja, reikėtų perkratyti savo dieną: kas įvyko gera ar bloga… Mums buvo kalbėta apie aktorystės reikalus, bet juk tai yra sąžinės sąskaita, paprasčiausia malda. Kalbėjimasis kasdien su savo sąžine verčia mus būti ir šviesesnius, ir geresnius vieni kitiems. Negalvokime, kad esame tik sau, kiekvienas atskirai. Šita žemė mus vienija, ir mes privalome ją išsaugoti vaikų vaikams. Kitaip neišliksime. Žodžiu, iš esmės aš kviečiu žmones į tikėjimą!

Jūs ne sykį esate pabrėžęs, kad labai svarbu statyti lietuvišką dramaturgiją. Kodėl lietuvių dramos kūriniai nesulaukia pelnyto režisierių dėmesio?

Nežinau, gal tai neįsižiūrėjimas. Juk labai sunku pastebėti tai, kas arčiausia. Turime puikios lietuviškos dramaturgijos, tik reikia ją mylėti. Prisimenu, kai Eldaro Riazanovo, filmo „Likimo ironija, arba po pirties“ režisieriaus, paklausė, kodėl žmonėms taip patinka šis filmas, jis atsakė: „Aš tuo metu buvau įsimylėjęs.“ Man atrodo, tai yra pats tiksliausias atsakymas. Čia ir slypi priežastis, kodėl lietuviškos dramaturgijos veikalų šiandieniai režisieriai nestato.

Jūsų režisuotą „Kazimierą Sapiegą“ pernai galėjo pamatyti ne tik Kauno žiūrovai, bet ir Raseinių bei Jurbarko rajonų gyventojai. Ar nėra minčių „Milžino paunksmę“ pakartoti Vilniuje, o, sakykim, V. Grigolio spektaklį „Mindaugas – Vorutos pilies vilkolakis“ – Anykščiuose?

Vorutos piliakalnis yra puikiausia vieta. Apie tai kalbėtasi, bet, kaip visada, problema – pinigai (šiuo atveju – technikai). Dažnai pagalvoju, kaip būtų nuostabu ten parodyti spektaklį. Gal kada ir ateis tokia diena, kai spektaklius, kurie buvo rodyti prie Kauno pilies, pamatys ir kitų Lietuvos miestų žiūrovai, nes tai darbai, kuriems buvo sutelktos didžiulės pajėgos. Yra minčių pakartoti ir šį spektaklį Vilniuje. Iš tiesų truputį neteisinga, kad tai mato vien Kauno žiūrovai… Norėtųsi, kad lietuviškos dramaturgijos pastatymus pamatytų kuo daugiau Lietuvos žmonių, kad išgirstų juose pabrėžiamą idėją, mintį, kuri tebėra aktuali ir šiandien.

Ar jūs esate režisavęs uždaroje teatro scenoje?

Teatro scenoje aš dar nedrįstu.

Kodėl? Ar čia nėra sudėtingesnės sąlygos?

Čia natūrali gamtos aplinka. Teatre tokios nėra. Teatre – visai kas kita, ten reikia kitaip suvaldyti aplinką. O čia, po atviru dangumi, viskas jau yra. Žiūrėkit, scenos fone – liepų giraitė… Toliau – pilis, ant pilies – Kauno miesto vėliava, pasuki galvą dešiniau – žiūrėk, stovi nuostabiausia sena bažnyčia. Teatre, kad patrauktumei žmogų, reikia daugiau jėgų įdėti. Kita vertus, į pirmą planą aš keliu aktoriaus širdį. Tai yra pats svarbiausias dalykas, o šviesos efektai, ugnys, fejerverkai – antraeiliai.

Statant B. Sruogos kūrinius man svarbu, kad žmonės susimąstytų, kur mes einame. Juk viskas yra mumyse ir čia, šitoje žemėje, Lietuvoje. Tai reikia suprasti… Pamiršę tai, kas esame ir ką turime, mes nebebūsim Lietuva.

Kalbėjosi Virginija TAMOŠIŪNAITĖ