2009 07 16

Salomėja Burneikaitė

Kulturpolis

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Didelis ir stiprus tikrų lėlininkų „Nykštukas“

„Nykštukas“ yra mažutis jaukus lėlių teatras, gimęs Kaune 1974 m. ir šiemet minintis savo veiklos 35-erių metų sukaktį. Kodėl jį pavadinau dideliu ir stipriu paaiškės pokalbio su Darium Armanavičium – Kauno lėlių teatro „Nykštukas“ lyderiu – metu, šnekučiuojantis po viešnagės Klaipėdoje, kuri šiemet, beje, buvo jau antroji. Vos pasibaigus Tarptautiniam lėlių teatrų festivaliui „Karakumų asilėlis“ buvo sutarta, jog „Nykštukas“ į Klaipėdos lėlių teatrą atvyks dar kartą, kad visi kas nori vėl galėtų ateiti su vaikeliais ir pamatyti lėlių spektaklių, kuriuos prisimena, apie kuriuos klausia, nori vėl paliesti lėles, pabūti kartu, o kai kurie ir bandyti įminti „Nykštuko“ populiarumo paslaptį. Įsimintiniausi spektakliai nuolat išliekantys repertuare – „Kiaus, miaus ir Tetulė“ (1995), ,,Vilkas ir linksmieji ožiukai“ (1998), „Paršelių nuotykiai“ (1999), „Katinėlis ir gaidelis“ (2000), ,,Batuotas katinas“ (2003), „Pagrandukas“ (2004), „Kiaulė taupyklė“ (2005) ir kt.

Dariaus ir Jūratės šeimoje visi – lėlininkai. Tėvų pėdomis jau ėmė sekti ir paaugę jų vaikai Paulina ir Zigmas. Gal šie ir įsižeistų šiandien vaikais vadinami, iš paaugliško amžiaus baigiantys išaugti jaunuoliai, bet jie vis tiek yra savo tėvų Dariaus ir Jūratės Armanavičių vaikai, padedantys formuoti „Nykštuko“ kaip šeimos teatro įvaizdį.

Visa šeima esate lėlininkai. Kaip atsitiko, kad lėlių teatras tapo Tavo profesija?

Nuo 10-ies metų lankiau Kauno statybos tresto kultūros namų vaikų lėlių teatrą. Į jį, kartu su puse klasės, mane atvedė auklėtoja, nes anketoje atsakydamas į klausimą kuo noriu būti parašiau − lėlių teatro artistas. Galop iš klasės jame likau vienas. Šis teatras vėliau tapo vaikų lėlių liaudies teatru ,,Nykštukas“. Kai ilgametė jo vadovė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Ona Stankevičienė pasitraukė, buvau su Jūrate pakviestas vadovauti „Nykštukui“.

Užaugo kita karta, kultūros namai griuvo, keitėsi gyvenimas, o su juo ir visa kita. Teatras tapo toks, koks yra dabar. 2005 m. abu neakivaizdžiai baigėme Jaroslavlio valstybinį teatro institutą. Jūratė įgijo lėlių teatro aktorės, o aš dar ir režisieriaus specialybes.

Kiek metų jau abu „lėliaujate“? Ar tik ne lėlės judu ir suvedė?

Žiūrint kaip skaičiuosime. Aš su „Nykštuku“ esu 31-erius metus, o Jūratė 27-erius. Bet jei skaičiuotumėm nuo vaikystės, tai tiek kieme, tiek bendrabutyje, kuriame gyvenome, vaidinimus vienas rodydavau gal nuo antros klasės. O vasarą vykdavo ,,gastrolės“ kaime. Tenai man specialiai būdavo iškraustoma priemenė, kur pats įsirengdavau „tikrą teatrą“ su technika dekoracijoms kilnoti ir t.t. Panašiai vaidindavau kol baigiau mokyklą ir repertuare turėjau dvidešimt tris spektaklius. O pas Oną Stankevičienę abu ,,lėliavome“ nuo trylikos.

Tačiau kažkaip atsitiko, kad Jūratė tapo dar ir medicinos sesute…

Jūratės, a. a. mama, norėjo, kad dukra įgytų  „normalią“ profesiją. Jūratė pasirinko medicinos mokyklą, ją baigė ir dirba iki šiol. O lėlių teatro aktorės profesiją įgijo vėliau neakivaizdžiai.

Prieš keletą metų festivalyje „Šypsos lėlės ir vaikai“ mačiau Zigmantą ir Pauliną vaidinančius klasikinę anglų gatvės komediją „Pančas ir Džudi“. Praėjusiais metais su šiuo spektakliu jie tapo Respublikinės šventės „Molinuko teatras“ laureatais, atstovaudami Kauno V. Kudirkos vidurinės mokyklos teatro studijai, kuriai, Dariau, pats ir vadovauji. Ar nebaugina, kad abi atžalos seka tėvų pėdomis? O gal džiugina? Gal vaikai savarankiškai dairosi kitų profesijų ir lėlės išliks tik jų laisvalaikio užsiėmimas?

Jie dar tiksliai nežino, ką rinktis. Tačiau jėgų išbandymas lėlių teatre ir palankūs įvertinimai juos padrąsino ir padėjo jaustis išskirtiniais. Tiesa, jie visą laiką su mumis keliauja, stebi festivaliuose kitų teatrų lėlių vaidinimus, visi kartu kalbamės apie juos. Vaikai yra ir mūsų pirmieji „kritikai“. Tačiau ypatingo susidomėjimo dar nepastebiu, nors abu lanko dailės mokyklą, dramą. Jų mokykloje vadovauju teatro studijai, ten kartu kuriame spektaklius, bandome įvairius žanrus. Natūralu, kad vaikai domisi tuo, ką daro tėvai. Zigmantas dar mokosi groti gitara, kùria savo grupę. Kas bus toliau – pamatysim.

Stebinana Tavo nuoseklumas ir ištikimybė profesijai. Akivaizdu, kad esi savojo teatro lyderis. Ar niekada nesuabejojai vaikystėje pasirinkęs lėlių teatrą ir likęs su juo iki šiol?

Tikrai, dėl pasirinkimo niekada neabejojau. Tai labai įtraukianti ir plačių galimybių profesija. Kai mažas būdamas Kauno lėlių teatre lankydavausi kiekvieną savaitgalį − man patikdavo visi spektakliai be išimties. Tuomet atmintinai žinojau kas yra režisierius, kas dailininkas, kurie aktoriai ką vaidina. Iki šiol kolekcionuoju spektaklių programėles.

Trisdešimt penkis metus stebint lėlių teatro procesus ir pačiam ištikimai kuriant šioje srityje, formavosi „Nykštuko“ teatro vizija. Įdomu būtų sužinoti, ką laikai savo autoritetais Europos, Pasaulio, Lietuvos lėlių teatre?

Kiekvienas kūrėjas kùria savojo teatro viziją. Aš pradėjau nuo lėlių teatro ir tik vėliau „atradau“ dramos ir muzikinį teatrus. Matytus jų spektaklius bandžiau perdaryti „savajame“ teatre su visomis dekoracijomis. Gal jau tada nesąmoningai ieškojau, koks teatras man įdomus… Bandžiau įtraukti į lėlių vaidinimus ir kiemo vaikus, bet, kai visi norėdavo vaidinti, nebelikdavo kam žiūrėti… Ėmė aiškėti, kad mažas lėlių teatras man yra patogiausias. Norėjau, kad mano spektaklius žiūrėtų ir suaugusieji. Kartais „per butus“ išnešiodavau kvietimus suaugusiems. Kai jie susirinkdavo, rodydavau savo lėlių vaidinimą – visišką improvizaciją, nes iš anksto būdavau sugalvojęs tik jo pavadinimą ir afišoje įrašęs ,,Tik suaugusiems“…

Vieno konkretaus ,,kumyro“ neturiu ir negalėčiau įvardinti. Man dažniau patinka kuris nors spektaklis ar darbas. Kartais visiems pasitaiko kartojimosi, bet atpažįstu kūrėjo stilių ar braižą, patinka tas savitumas. Mane iki šiol žavi senovinis japonų lėlių teatras Bunraku, kinų pirštininių lėlių meistrai, patinka, kai lėlė yra gerai animuojama. Manau, kad ir Lietuva turi nemažai talentingų kūrėjų lėlių teatro srityje. Man kiekvieną kartą savaip įdomūs Vitalijaus Mazūro, Rimo Driežio, Julijos Skuratovos, Gintarės Radvilavičiūtės ieškojimai ir atradimai. Net jei kas nors nepasiseka, manau, kad tai yra normalu, nes tik po nesėkmės gali ateiti sėkmė. O bandymuose ir ieškojimuose gimsta patys įdomiausi dalykai…

Žinau, kad kuri spektaklius ne tik „Nykštukui“. Teko statyti ir Kauno valstybiniame, Panevėžio lėlių vežimo, Klaipėdos lėlių teatre. Įdomu kokie yra savarankiško darbo privalumai, dirbant savajam „Nykštukui“? Juk ne paslaptis, kad kurti spektaklius „Nykštukui“ sekasi geriausiai?

Būna visko. Ir „Nykštukui“ ne viskas iš karto pavyksta. Tačiau kiekvieną mūsų spektaklį galima tobulinti, taisyti, papildyti, kai kurias reakcijas pasitikrinti prieš žiūrovą. Sugalvoti  sprendimą man nėra sudėtinga. Sunkiausia yra jį išpildyti. Su žmona Jūrate patys vaidiname, tai ir improvizuoti drąsiai galime. Aš pats kuriu ir scenografiją, ir lėles, ir muziką parenku. Gal geriausiai ir sekasi, kad patys vaidiname ir viską darome patys, todėl galime viską kontroliuoti. Sėkmės garantas yra spontaniškumas, o ne negyvas atkartojimas, ko negali išvengti dideli teatrai. Norisi prisiminti Piterio Bruko mintį apie gyvą ir negyvą teatrą. Repertuariniuose teatruose − sava specifika, savi aktorių darbo įpročiai. Tai – didelis mechanizmas. O mes – „Nykštukas“.

Gal nesunku būtų atsakyti tiems, kurie priekaištauja, kad „Nykštukas“ eina pramintais takais. Jūs puoselėjate tik tradicinį lėlių teatrą. Iš kur tokia ištikimybė pirštininėms lėlėms?

Mes vaidiname su visokiomis – lazdelinėmis, pirštininėmis, mimuojančiomis lėlėmis, priklausomai nuo to, kokių reikia sumanytam spektakliui. Jų šiuo metu turime keturiolika. Tačiau, visus tikrai galima priskirti tradiciniam lėlių teatrui, kuris nesensta. Tą parodo mūsų žiūrovai. Viskas pas mus vyksta už širmos, nes tai ,,tikras“ lėlių teatras ir jame vaidina ir nusilenkia po vaidinimo – lėlės. Manau, kad jei darytumėt apklausą, ji parodytų, kad tai didžiausią paslaptį turintis ir iliuziją kuriantis teatras, nes aktoriaus, rodančio, kaip jis ten viską atlieka, nesimato. Aš matau, kad yra labai reta, kur gyvas planas ir lėlė gyvuotų kartu tikslingai, kaip lygiaverčiai partneriai. Labai svarbu yra ir tinkama dramaturgija, aktorius, jo santykis su lėle. Puikiu tokio reto sutapimo pavyzdžiu galėtų būti Vladimiro Zacharovo spektaklis „Ežiukas rūke“, šiemetiniame Klaipėdos festivalyje „Karakumų asilėlis“. Gal čia ir skonio dalykas, nes kiti mėgsta spręsti viską paprasčiau – padėlioti lėles, pakilnoti jas ant stalo, pasakojant siužetą. O man įdomiau, kai yra sudėtingiau, kai žiūrovas klausia – o kaip tą padarote? Beje, po mūsų spektaklių visą laiką to kas nors to klausia.

Pats esi scenaristas, režisierius, dailininkas, aktorius. Žmona Jūratė – aktorė. Ar ji yra kolegė ir patarėja? O gal tik tyli atlikėja ir partnerė-vykdytoja?

„Nykštukas“ yra arti autorinio teatro. Sumanymas juk gimsta vienoje galvoje. Kai repetuojame, Jūratė pataria, kartais pasiūlo kokią mizansceną, patikslina detalę, kurią, jos nuomone, reikia padaryti ar perdaryti, nes pradėję repetuoti dažniausiai „netelpamame į dekoracijas“ ir dėl to atsiranda keblumų. Yra buvę, kad ji ir vaidinti atsisakė, teigdama, kad dramaturgija yra silpna. Teko man garai pagalvoti ir argumentuoti, kad vaidinsime mažiausiems žiūrovams. Įrodinėjau, kad žiūrovai į šį spektaklį „eis šturmu“. Ji sutiko ir, kai tai pasitvirtino, nusileido.

Per visą „Nykštuko“ egzistavimo laiką esate nemažai pakeliavę, dalyvavę daugybėje festivalių, nukakę ir į atokiausius kampelius, nemažai pripažinimų sulaukę.  Kokie įvertinimai kaip lėlininkui Tau yra brangiausi?

Labai brangus yra pirmasis tarptautinis pripažinimas festivalyje ,,Bannanikala“, vykusiame Estijoje 1999 m., kuriame gavome Grand Prix statulėlę. Tokį patį įvertinimą  turiu ir iš 2000 m. „Bananikala“. Įdomiausia, kad jame dalyvavo įvairių žanrų teatrai − operos, dramos, modernaus šokio bei lėlių teatrai vaikams ir jaunimui iš įvairių šalių. Turiu vertingą padėkos raštą iš festivalio „KukArt“, kuris vyko Sankt Peterburge. Jo direktorius ir lėlių teatro režisierius Davydas Burmanas (Давид Семенович Бурман) jį įteikdamas pasakė, kad aš, jo nuomone, patenku į tokią Europos lėlininkų meistrų plejadą, kaip Albrechtas Roseris, Filipas Žanti. Prisipažinsiu, netikėta buvo. Apdovanojimų turiu nemažai, juk beveik visuose festivaliuose ką nors duoda, norint visus surašyti reikėtų daug laiko.

Matau Tavo nepaprastą atkaklumą ir ištikimybę einant savuoju keliu. Kokią reikšmę jame turi svajonė? Savojo šeimos teatro vizija?.. Kas toliau?

Turėsiu nuvilti, nes apie vizijas negaliu pasakoti, kol jos neišsipildo. Atsitinka taip, kad kai apie jas imu kalėti, man jos tarsi „nugaruoja“. O svajonės… Jas reikia ,,auginti“, tik tada jos išsipildo, bet pildosi tik kai nelauki, kai neduodi joms termino.  Tada − vėl viskas nuo pradžių… Nereali mano svajonė būtų turėti kokį namelį, o jame įsirengti teatrą…

Jau dvidešimtmetį gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, išlaikiusioje abu valstybinius lėlių teatrus Kaune ir Vilniuje. Tačiau lėlių teatro panorama iš esmės pasikeitė. Tarp daugybės nevyriausybinių mažų trupių, dirbančių lėlių tetaro srityje, „Nykštukas“ buvo vienas iš pirmųjų. Kaip manai, koks lėlių teatras reikalingas šiuolaikiniam žmogui ar vaikui?

Žmonės visada nori sugrįžti į savo vaikystę.  Dar kol turėjom stacionarią sceną pastebėjau, kad kartais su vienu vaiku ateidavo į spektaklį net penki suaugę. Kai jų klausdavom, ar vaiko pasaugoti atėjo, atsakydavo – ne, lėlių vaidinimo pažiūrėt. Ir ne tik mamytės, bet ir tėčiai kartu ateidavo. Dažnai žiūrovai džiaugdavosi: į vaikystę sugrįžom! Ir visai nesvarbu, kokia yra lėlės konstrukcija. Svarbiausia, kad lėlė būtų gyva ir kad teatras būtų įdomus. Visai nesvarbu, koks jis – tradicinis ar avangardinis –  svarbiausia, kad būtų nenuobodus. Tik toks jis ir yra reikalingas.

Pokalbį su Dariumi Armanavičiumi baigėme be žodžių jaukiai šypsodamiesi. Trisdešimt penkeri metai praėjo kantrai, nuosekliai ir ištvermingai kuriant savąjį lėlių teatrą, kartu su šeima! Argi nestebina tokia didelė, stipri ir tikra mažo „Nykštuko“ ištikimybė?!

Kalbino Salomėja Burneikaitė