2009 07 19

Kun. Rytis Baltrušaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Palaiminti jūs, kai alkstate Dievo

Auutorius yra Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro vadovas.

Dvasinis alkis  lygiai taip pat mus veikia kaip ir fizinis, kaip fizinis šaltis, kaip troškulys. Ir gal net labiau, nes kai norime gerti ir esame labai ištroškę, tai atsigeriame vandens ar sulčių ir ramu. O dvasinis alkis? Nepakanka tik vieno ar kelių „gurkšnių“, kad jau būtum sotus, kad būtum ilgai ramus.

Pats žodis alkis asocijuojasi su trūkumu, su noru. Kai matome iš bado mirštančius žmones, tai suvokiame, koks žiaurus maisto ir gėrimo trūkumas. Ir būna situacijų kai negali tiesiogiai padėti. Telieka tik mūsų mąstymas ir dėkingumas Dievui už kasdienę duoną.

Nepaisant to, kad Jėzų ir jo mokinius minios sekiojo norėdamos pamatyti ir patys pajusti jų daromus stebuklus, tikrai neginčytina tiesa, kad dalis, gal daugiau negu pusė, jautė dvasinį aklį ir norėjo atsigerti iš Žodžio šaltinio, kuris numalšina sielos troškulį, kai prasmės liežuvis iš sausumo tiesiog pridžiūvęs prie noro pažinti gomurio.

Tikėtina, jog žmonės ieškojo Jėzaus, kad numalšintų dvasinį alkį, kad pačiu Kristumi pasisotintų.

Kadangi Jėzus yra Gyvas Dievas, visada tas pats, ir nuolat naujas mūsų laikmečiu ir konkrečiose gyvenimo situacijose, mes juk esame tokie patys žmonės, kaip ir anuomet. Dalis iš mūsų tikime Dievu todėl, kad mūsų šeima taip darė, kiti einame į bažnyčią, nes manome, jog taip apsisaugome nuo nelaimių, didelių išbandymų, įvairių ligų, ir trečioji grupė – tie, kurie alksta Dievo, alksta jo žodžio, ir gyvendami vidinį gyvenimą juo yra besisotiną, ir stiprina savo dvasinį, bet drauge ir fizinį kūną.

Palaiminti tie, kurie turi dvasinį aklį. Ir nelaimingi tie, kurie jau yra sotūs.

Mūsų parapijose ir bendruomenėse šiuo metu vyksta daug dvasinio – religinio turinio susibūrimų, maldos ir kito pobūdžio grupių. Vienoje parapijoje kunigas kalbina vyresnio amžiaus moterį įsijungti į maldos su Šventuoju Raštu grupelę. Moteris atsako, kad ji visą gyvenimą vaikščioja į bažnyčią, lanko atlaidus ir nemananti, kad dar kažką naujo gali sužinoti ar patirti.

Šios moters tikėjimas yra labai gražūs, nesutrūkinėję ir saulėje auksu žibantys šiaudai. Aš jau sotus ir jau nebenoriu Dievo žodžio duonos. Tai labai pražūtinga laikysena, kai galvojame, kad jau niekas manęs negali nustebinti, papildyti, uždegti, perkeisti. Ar Dievas pajėgus tokioje širdyje kažką kurti? Širdyje, kuri yra uždaryta malonei, o tėra atvira tik atliekamai religinei pareigai? Sunku ir Dievui su mumis, kai mes esame jau sotūs ir netikime, kad jo malonė gali per mus ir mumyse dar daug ką nuveikti.

Todėl palaimintas žmogaus Dievo alkis. Šis alkis yra palaimingas, nes mus skatina nuolat ieškoti, nuolat klausyti, nuolat leistis būti formuojamiems. Tame žinoma yra rizikos ir tam tikro neapibrėžtumo, tačiau jei esame Dievo Dvasiai atviri, ji mus ves į tas „ganyklas“, kuriose būsime pripidyti dvasios nektaro ir Dievo artumo duonos.

Marijampolėje vyko palaimintojo Jurgio Matulaičio minėjimo iškilmės. Šis vyras yra pavyzdys nuolatinio Dievo alkio. Nuolatinio atvirumo Dvasiai, kuri vienitelė gali mūsų širdį papenėti. Palaimintasis buvo labai išprusęs kultūroje, literatūroje, istoprijoje, teologijoje, diplomatijoje, bet puikiai suvokė, kad jos negali pasotinti sielos, kad tik vienas Dievas gali tai padaryti.

Negali nuneigti literatūros, kultūros, kelionių bei piligrimystės įtakos mūsų vidiniam gyvenimui. Tačiau, jei liekame priemonėse ir niekad neteiname prie Šaltinio, tai nuolat esme kelyje, bet tikslo nematome. Visa, kas visuomenėje yra sukurta gero, mums turi pasitarnauti ir pagelbėti surasti tą vienintelį, kuris yra visa ko pagrindas. Antraip, mes pasiliksime negyvenamoje vietoje ir mirsime iš bado.

Šios dienos Evangelijos ištrauka yra tam tikras iššūkis Bažnyčiai. Ar Bažnyčia maitina tikinčiuosius? Ar mūsų parapijose yra pakankamai Duonos dalintojų, kad žmonės nesiblaškytų po rytų religijų koridorius, po sektų mansardas, bet eitų pas Viešpatį? Ar mūsų bendruomėnės yra pajėgios vesti Dievo tautą per gyvenimo dykumą į tikėjimo ir susitikimo su Gyvu Dievu žemę, pasirūpindamos Duona? Ar tiesiog atliekame funkciją, o dvasinis augimas paliekamss privačiai eigai?

Paskui Jėzų sekė minios. Kai šiandien paskui kokį nors kunigą seka minios, ar jos jame ieško Dievo, ar tik „stebuklų“?

Ar mums, Kristų Eucharistijoje priimantiems, pakanka tai padaryti dėl savo ramybės ir sekmadienio pareigos? Ne. Mes turime tapti Duona, turime leistis valgomi ir visu savo krikščionišku gyvenimu turime malšinti, o dar labiau, skatinti alkį Gyvuoju Dievu.

Palaiminti jūs, kai alkstate Dievo. Palaimintas jūsų alkis, nes jis yra ieškojimas, skverbimasis į slėpinį. Ir laikykite savo gyvenimo tragedija suvokimą, kad jau esate sotūs ir jums gana.

Gana bus tik tada, kai Dievas mums pilną burną prikimš savo artumo Amžinybės soduose. Tada mes būsime sotūs, nes būsime su juo.

Nesumaišykite Duonos su religiniais pusfabrikačiais, ar pašildyta „rytietiškų atspalvių“ sriuba.

Visiems jums gero apetito.