Kun. Benediktas Jurčys OFM. Prie altoriaus kertinio akmens

Nežinau, kelintai Lietuvą paliekančiųjų bangai priklauso invalidai, bet, pasirodo, ir jie randa sau darbo vietą Anglijoje, Ispanijoje… Nežinau, ar ateis kada nors laikas, kai motinos nebeprašys užtarimo maldos už dingusius vaikus. Nežinau, ar suvoksime, kad sergančiųjų žmonių skausmas yra mūsų visų bendra kančia. Vis dėlto, – aiškiai žinau: turime atgailauti, raudoti ir šauktis Dievo pagalbos.

Panardinta Dieve širdimi artėjau prie altoriaus, būsimo Šv. Pranciškaus onkologinio centro kertinio akmens. Myniau pėdas nenušienautoje nubertoje žiedais pievoje. Šalia ėjo broliai ir svečiai pranciškonai iš Ukrainos. Vakaro saulės spinduliuose lyg dangiškoje penklinėje žaidė natos vilioklės, kurias saksofonu gaudė Ričardas Dubinskas; jos kvietė į susitikimą su broliais.

Prie altoriaus į žolę susėdo vaikai. Retai būname tokie vaikiški ir spindintys. Prisiminiau R.Tagorės eilutę: „Aš sėdžiu ant žolės, žiūriu į dangų ir svajoju apie tavo atėjimo spindesį – visi žibintai suliepsnoja, auksinės vėliavėlės plazda virš vežimo Tavo, o žmonės prie kelio stovi, iš nuostabos netekę žado, matydami, kaip iš vežimo išlipi pakelt manęs iš dulkių ir sodini šalia savęs – nuplyšusią mergaitę elgetą, suvirpusią iš gėdos ir puikybės tarsi vijoklį vidurvasario vėjui.“ Sielą stiprino susirinkusiųjų veidai. Juose atsispindėjo meile išdabintos gėlės, žiogeliai, Girulių miško medžiai, paukščiai, dangus ir ošianti jūra.

Prie altoriaus į žolę nutūpė gandras, dairydamasis į šalis praskrido erelis, atėjo stirna. Tapome nedaloma visuma, Dievo garbinimo vieta. Ar būna vienybė dar gilesnė?

Prie altoriaus į žolę susėdo broliai. Ant popieriaus lapo užrašiau: čia ilsisi Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo. Čia nėra vietos jokiai skriaudai, nei jokiai niekšybei, nes žemė kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta (plg. Iz 11, 9). Kokia palaiminga savijauta, kai fiziškai išgyveni priklausomumą Dievui – peržengi laiko ribas, suvoki dieviškumą, supranti dėl ko gyveni!
Prie altoriaus į žolę, akmenį, mišką, jūrą, paukštį, saulę ir susitikimo dalyvius prakalbo provincijolas brolis Astijus. Jis sakė: viskas atsirado per žodį. Reikia prabilti žodžiu, kuris peržengtų gyvenimo kaip formulės matricą ir perkeltų mus į naują savęs įprasminimo meilės patirtį.

Prie altoriaus į žolę įkrito pagrįstos vilties sėkla, patikrinta meilės. Meldėmės už iškeliavusius… Už esamus ligoninėse ir namuose, į skausmo voratinklius įsmegusius brolius seseris… Už artimuosius, prarandančius gyvenimo džiaugsmą… Už gydytojus, kurie iš aukščiausiojo gavo gydymo dovaną.

Prie altoriaus išgyveni tai, ko jokia institucinė struktūra nepatirs: Dievas yra laimingo gyvenimo garantas!