2009 07 20

Svajūnas Sabaliauskas

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Režisierės Natašos O. Ramer prisipažinimai

Režisierė Nataša O. Ramer (Ogaij) jau keliolika metų gyvena JAV, bet liepos pirmosiomis dienomis grįžo į Lietuvą, kur Šiauliuose gyvena jos mama. Nors prabėgo daugiau nei 36-eri metai, kai režisierė kūrė spektaklius Šiauliuose, vis dar prisimenami jos „Katės namai“, „Euridikė“, „Paprastas stebuklas“ ir kiti. Leidinyje „Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970–1980“ rašydama apie Šiaulių teatrą, teatrologė Gražina Mareckaitė prisimena ir režisierę Natašą O. Ramer, kurios sukurti „Katės namai“ buvo bene didžiausias įvykis realistiniame Šiaulių dramos teatro repertuare. Šiaulių teatre praleistus metus N. O. Ramer vadina gražiausiu tarpsniu gyvenime ir neslepia: jei ne Amerika, ji būtų teatro niekada nepalikusi. Pokalbio metu režisierė daugiausia kalbėjo rusiškai, kartkartėmis prakalbdama lietuviškai, angliškai, vieną kitą žodelį pasakydama jidiš kalba.

Lietuvoje svečiuojatės itin retai. Paskutinį kartą kelias dienas Lietuvoje praleidote daugiau kaip prieš penkerius metus. Ar jaučiate besikeičiančią Lietuvą?

Atskridau į Rygos oro uostą. Mokyklos laikų draugas Valerijus Petrovas atvyko pasitikti automobiliu. Į Šiaulius atvažiavome antrą valandą nakties. Jaudinausi važiuodama pro Joniškį, kitus miestelius. Visur jaučiau Lietuvos dvasią. Įvažiavome į Šiaulius, važiavome buvusia Komunarų gatve (dabar Varpo gatvė – aut. past.).

Atvažiavau pas mamą. Šiauliai – mylimiausias miestas, nors mažutė būdama gyvenau Ukrainoje. Prisipažinsiu, jei kada nors sapnuoju miestą, tai sapnuoju Šiaulius. Tai gatvės, namas, kuriame gyvenau, teatras. Juk visa mano teatrinė karjera ir prasidėjo Šiauliuose, Šiaulių dramos teatre. Šiauliuose užaugau, baigiau mokyklą, iš Šiaulių išvykau mokytis į Maskvą.

Apie Jus, kaip režisierę, sklando ne viena legenda. Sakykite, ar Jūs suradote teatrą, ar režisūra surado Jus?

Mama mane dar visiškai mažutę vesdavosi į kiną. Man tuomet buvo treji ketveri metai. Iš to laiko atsimenu filmą, kuris vadinosi „Artistės paslaptis“ ir kurio pagrindinė aktorė vaidino mergaitę, norėjusią tapti aktore: ji šoko, dainavo, vaidino, bet savo troškimą nuo visų slėpė. Aš taip susižavėjau tuo filmu, kad pati pradėjau dainuoti, šokti. Nusprendžiau, kad noriu būti aktore.

Bet anuomet mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti: esu mažo ūgio, nebuvau gražuolė. Dabar kiti laikai – į aktorių atranką žiūrima kitaip.

Režisūra mane užkrėtė Josifas Šeinas, buvęs Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius. Jis sakydavo, kad tapsiu scenos žmogumi.

Mokykloje kurdavau spektaklius. Per ilgąją pertrauką žaisdavome vieną žaidimą: už stalo susėsdavo „teatrinė komisija“, kuri mane „priimdavo“ į aktores (kvatojasi). Prašydavo suvaidinti vieną ar kitą etiudą. Aš taip žaidžiau, žaidžiau, žaidžiau ir prisižaidžiau. Apie vieną mano režisuotą mokyklinį spektaklį parašė „Raudonoji vėliava“, vėl režisavau, kol išvažiavau į mokytis į Maskvą.

O gal viskas neatsitiktinai? Šiauliuose gyvenote priešais Dramos teatrą. Gal tai likimo nulemta?

Manęs tikrai nebūtų priėmę į GITIS (Valstybinis teatro institutas Maskvoje – aut. past.), jei ne mokyklos direktoriaus raštas. Jis mane puikiai charakterizavo. Atidaviau dokumentus ir negalėjau patikėti, kad mane priėmė.

Kai atvykote režisuoti savo diplominių spektaklių, prasidėjo Šiaulių dramos teatro atgimimas. Kritikai sako, kad Jūs sujudinote konservatyvią lietuviškos scenos tradiciją.

Tuomet režisieriumi Šiauliuose dirbo Mamertas Karklelis. Jis statydavo sentimentalius spektaklius. Ir aš atvykstu iš Maskvos. Kaip tik į teatrą atėjo keletas jaunų aktorių – Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir kiti. Mums buvo smagu kartu dirbti, taip scenoje atsirado „Katės namai“, „Euridikė“, „Paprastas stebuklas“. Nors po Maskvos Šiauliai atrodė tokie maži, bet teatre buvo visko daug. Juk nesvarbu miesto dydis. Pati augau mažame Ukrainos miestelyje. Ten buvo tautų ir kultūrų mišinys: lenkai, ukrainiečiai, žydai, rusai. Laikas viską sujungia.

Apie 1975 m. palikote Šiaulius, išvažiavote į Vilnių, vėliau – į Ameriką. Kodėl pasirinkote kitą valstybę?

Drąsiai sakau: Šiaulių dramos teatras – geriausias mano gyvenimo periodas. Nors dirbau ir Vilniuje, bet tokio pasitikėjimo niekur nejutau. 1982 m. aš jau buvau Amerikoje. Buvo sunku, niekas manęs nesutiko išskėstomis rankomis.

Jeilio universitete su studentais pastačiau pirmąjį savo spektaklį Amerikoje. Naujajame Orleane taip pat stačiau su universiteto studentais, kurie studijuoja slavistiką. Ten dirbau ketverius metus. Vėliau – štilis, nieko neveikiau. Iš tokio bėjėgiškumo uždainavau. Pradėjo kviesti į koncertus, prasidėjo naujas etapas. Netikėtai vienas mano bičiulis pakvietė į Tenesio valstiją, vėliau mažajame teatre pastačiau kelias pjeses. Už vieną lenkų dramaturgo pjesę vieni kritikai liaupsino, kiti „sudirbo“. Jie rašė, kaip drįsta kažkokia emigrantė tyčiotis iš Amerikos? Ši pjesė – apie amerikiečių požiūrį į imigrantus. Jis – rašytojas, ji – lenkų aktorė. Veiksmas vyksta mažame butelyje, kuriame pilna tarakonų. Tai žmonių praeitis, ateities viltys…

Ar gyvendama Amerikoje nepasiilgote profesionalaus teatro?

Labai. Jūs net neįsivaizduojate, kaip pasiilgdavau. Bet 1998 metais, po ilgesnės pertraukos, atsigavau, režisavusi Jevgenijaus Švarco „Šešėlį“. Spektaklį vaidinome sode: atnešėme suoliukus, kėdes, sukūrėme apšvietimą. Spektakliai prasidėdavo aštuntą vakaro. Temdavo, leisdavosi saulė, šlamėdavo medžiai. Viskas susipindavo, suspindėdavo danguje žvaigždės. Gamtos dramaturgija praturtindavo J. Švarco dramaturgiją. Dar po metų nuvykau į Maskvą su ekskursija. Laksčiau po teatrus, žiūrėjau spektaklius ir galvojau: „Viešpatie, kiek praradau, kiek iššvaisčiau laiko, jei nebūčiau išvažiavusi, kiek būčiau sukūrusi teatre…“ Grįžau į Ameriką ir išgyvenau siaubingą depresiją

Vadinasi, metus, praleistus Amerikoje, laikote klaida?

(Giliai atsidūsta.) Na, tuomet mano, dabar jau buvęs, vyras gyveno Amerikoje. Mes turėjome dukterį… Po apsilankymo Maskvoje mane kankino laukinė depresija. Bet išgelbėjo daina. Kartą žiūrėjau spektaklį, kurio pertraukos metu vaikinas dainavo airiškai, ir pagalvojau, kad mano mieste – Naujajame Orleane, gyvena daugybės tautų žmonės. O kodėl nesurengus rusų kultūros festivalio? Nuėjau pas vieną kavinės savininką, pasiūliau, jis sutiko. Paskambinau draugams, kiek susirinko žmonių! Ir pirmą kartą po ilgos pertraukos uždirbau daug pinigų – gal kokius penkis tūkstančius dolerių. Atsiskaičiau su atlikėjais, likusius pasidėjau į banką. Taip įkūriau ne pelno siekiančią korporaciją „Moscow nights“. Viskas prasidėjo nuo menkų mano uždirbtų pinigų. Dabar jau keliolika metų „Moscow nights“ organizuoja festivalius, teatrinius susitikimus ir spektaklius. Tai darau Luizianos žmonėms ir sau, nes man to reikia.

Jei gautumėte pasiūlymą vėl kurti spektaklį Lietuvoje, sutiktumėte? Kokia tai būtų pjesė?

Mielai, tik pjesę reikėtų su teatru derinti. Neseniai režisavau amerikiečių dramaturgės pjesę, parašytą remiantis Anto­no Čechovo ir jo žmonos laiškais. Tai ir tarpusavio santykiai, ir istorija, ir praėjusios epochos balsai. Manau, kad ji tiktų.

Neseniai JAV delegacijos Vilniuje atstovas George’as Voinovichius teigė, jog visame pasaulyje – sunkmetis. Pasiūrėję į istoriją suprasime, kad nuolat būdavo ieškoma atpirkimo ožių už visas negandas. Dažniausiai tokiais atpirkimo ožiais tampa žydai. Ką manote apie vėl kylančią antisemitizmo bangą visame pasaulyje?

Mano žiniomis, antisemitizmas stiprus Europoje, ypač Prancūzijoje. Atgimsta jis ir Vokietijoje. Yra ir Amerikoje. Turime stiprias žydų organizacijas, kurios visuomenei primena holokaustą, šviečia jaunuomenę, bet perskaitai ir faktų, kad viename ar kitame Amerikos mieste išaiškinamos nacistinės organizacijos.

Gaila, bet iki šiol vyksta kova tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir velnio. Žinoma, garbės nedaro ir žydų tautybės machinatoriai, tokie kaip Bernardas Madoffas. Dėl tokių žmonių gėda visiems žydams. Jis net savus apgaudinėjo. Gavau žydų moterų organizacijos laišką, kuriame jos prašo paremti, nes pinigai dingo Madoffo piramidėje. Ką kalbėti apie paprastus žmones, juk net Stevenas Spielbergas pas jį milijonus prarado…

Kartą Italijoje, bendraudama su pažįstamais, išgirdau tokią frazę: žydai turi gyventi tyliai, savo bendruomenėje, jie neturi veržtis į viešąjį gyvenimą. Išgirdau pasiūlymą, kad žydai turėtų tik auginti vaikus ir mylėti Dievą. Bet kiekvienas žmogus turi savo ambicijų, tad ramiai nepavyksta gyventi (juokiasi).

O Jus pačią ar palietė krizė?

Sužinosiu, kai grįšiu į Ameriką. Išsiunčiau kelis prašymus rėmėjams, kad paremtų mano projektus. Nemažai šiame pasaulyje pragyvenau, nepavyks vienas projektas, kursiu kitą autorinę programą. Reikia ir mažajai anūkėlei daugiau dėmesio skirti…

Kalbino Svajūnas Sabaliauskas