2009 07 28

Andrius Jevsejevas

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Andrius Jevsejevas. Aktorės Aldonos Vilutytės vaidmenų labirintais

Lietuvos teatras, regis, priėjo savotišką kryžkelę. Vieni kūrėjai pakibo įvairių tarpdisciplininių pseudoeksperimentų nesvarume ar murkdosi komercinę sėkmę ir vietą televizoriaus dėžutėje garantuojančių primityvokų neosaloninių komedijų jūroje. Kiti, regis, pamiršo, kad gyvenimas beatodairiškai bėga į priekį. Treti bėga ganėtinai greitai, tik gaila, kad vis dažniau (nors ne visada savo noru) –­ svetur. Tačiau keisčiausi iš jų, regis, nebėga visai. Jie jau beveik dvi dešimtis metų tiesia legendinį geltonų plytų kelią, sujungusį talentingus scenos menininkus ir juos iki beprotybės įsimylėjusius žiūrovus.

Neretai apie Keistuolių teatro artistus šnekama, jog šie yra gan ribotų sceninės raiškos galimybių menininkai. Gal šiuose žodžiuose ir yra dalis tiesos – juk Keistuolių trupė nuo pat pirmųjų egzistavimo dienų tarsi atsiskyrė nuo kitų scenų neperregima, tačiau aiškiai juntama, siena. Juk taip neįprasta šio teatro repertuare matyti „kitos kraujo grupės“ režisierių spektaklius, o dar rečiau Keistuolius matome kitų teatrų spektakliuose.

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog būtent 2007 metų rugsėjį „Meno forte“ publikai pristatytame Davido Harrowerio „Juodvarnyje“ aktorės Aldonos Vilutytės talentas tarsi atsiplėšia nuo Keistuoliams būdingos karikatūrinės personažo kūrimo manieros ir scenoje išvystame ne kokį nors veikėją-tipažą, ne schemišką kaukę, o psichologiškai tikslų, spalvingą, detalų ir emociškai įtaigų jaunos moters paveikslą.

Tiesa, išliko čia tai, kas senokai tapo vienu svarbiausiu šio teatro akcentų – itin stiprus aktorinės partnerystės ir sceninės tiesos jausmas. O partnerį „Juodvarnyje“ aktorė gavo daugiau nei gerą –­ mūsų teatro legendą Vladą Bagdoną. Čia aktorė vaidina Uną, kuria fiziškai pasinaudojo ir pametė gerokai vyresnis V. Bagdono Rėjus. Dabar jam šešiasdešimt, jai beveik trisdešimt, – ir ją pas jį sugrąžina po žiaurios pagiežos kauke paslėpta neblėstanti aistra. Spektaklio personažai įkurdinami siaurą, ilgą koridorių primenančioje erdvėje, iš trijų pusių apsuptoje žiūrovų –­ jokių dekoracijų, tik keli plastikiniai vandens bidonai, tad nėra už ko ir pasislėpti. Nedidukė salė beveik visą spektaklį skendi mirtinoje tyloje, girdisi kiekvienas krebžtelėjimas, kiekvienas batų kaukštelėjimas, kiekvienas atodūsis. Kamerinė erdvė reikalauja ir atitinkamo santykio su žiūrovais. Režisierius Jonas Vaitkus šiuos klausimus išsprendžia lakoniškai, bet tiksliai ir sumaniai: iš žiūrovų salės yra apšviečiamos dvi skirtingose vaidybos aikštelės pusėse stovinčios kėdės, tad scenoje regime savotišką personažų teismą.

Tik taip ir neaišku, kurį iš jųdviejų reikėtų kaltinti. Tariamasis V. Bagdono nusidėjėlis čia elgiasi itin santūriai, netgi džentelmeniškai, o štai tariamoji auka –­­ A. Vilutytės kuriama Una – pradžioje pasirodo gana pagiežinga, niekaip nesuauganti, vis dar hormonų audrų kamuojama akiplėša. Una jaučiasi per tuos keliolika metų atlikusi Rėjaus bausmę, todėl nė neketina pastarojo irštvos palikti neišklojusi visų nuoskaudų dėl niekaip į įprastas vėžes negrįžtančio gyvenimo. Vis dėlto, susėdę ant kėdžių ir nuklydę į prisiminimus, jie pamažu nurimsta, nusimeta baimės, neapykantos kaukes ir pradeda išties šnekėtis. Sentimentalius praeities epizodus keičia senos nuoskaudos. Vėl prasiveržia Unos nusivylimas, kartėlis dėl nerealizuotų meilės svajų ar net agresija. Taip kinta spektaklio ir vaidybos ritmas: ramius, tarsi patyliukais sakomus dialogus keičia agresyvūs, it žirniai beriami Unos žodžiai ir nuoširdžiai džentelmeniški, bet griežti ir įtaigūs Rėjaus tekstai. Atrodo, jog scenoje susitiko du skirtingi pradai –­ įkyri, spontaniška akiplėša ir santūrus, jautrus Rėjus.

Ir nors emocinių virsmų čia gausu, tikrasis personažų pasikeitimas tėra vienas. Ir viskas čia – tarsi smėlio dėžėje: A. Vilutytės Una, pajutusi, kad Rėjus yra emociškai silpnesnis, taip įkyriai užpuola šį įvairiais kaltinimais, jog tas kaip nuskriaustas berniokas užsidengia akis ir ašarodamas mauna iš žaidimų aikštelės. Žaisdami auką ir nusikaltėlį, aktoriai, jų pačių personažų žodžiais tariant, tiesiog pavargsta. Baigiasi suaugusiųjų žaidimai, Rėjus atsisėda ant kėdės ir kaip nubaustas neklaužada pradeda bumbėti dėl visą jo gyvenimą apėmusios neteisybės: dėl prastai apmokamo darbo, dėl prastų drabužių ir taip toliau. Kinta ir Una: iš įžūlios mergiščios galiausiai tampa paprasta, naivia mergaite, kurios vienintelis noras –­ butelis gero europietiško alaus. Ir kai tiesos akimirką aktoriai pradeda kvailioti ir, skambant banalokai, tačiau puikiai spektaklio atmosferą papildančiai „The Beatles“ dainai, nerūpestingai spardyti didžiulius plastikinius butelius ir švaistytis pakampėje sukrautomis šiukšlėmis, išaiškėja ir tikroji spektaklio mintis. Visi kaltinimai, pasiteisinimai tampa nebesvarbūs. Koks skirtumas, paliko jis ją ar ne? Koks skirtumas, įskundė ji jį ar ne? Kaip ir kadaise, jie vis dar yra du nesubrendę, iki ausų įsimylėję paaugliai, bandantys rasti savo vietą pasaulyje ir todėl apsimetantys suaugusiaisiais. Todėl nei Rėjaus, nei Unos dėl praeities nuodėmių nuteisti negalime.

Ilgai po krūva senų nuoskaudų dūlėjusį ir pagaliau chaotiškai prasiveržusį norą žaisti nutraukia netikėtai pasirodžiusi naujoji Rėjaus meilė – jaunutė Irinos Lavrinovič vaidinama Mergaitė. Savyje užslopintą vaikystę pagaliau išlaisvinusi Una lieka vienui viena – niekada neišblėsiantis prisiminimas turi naują žaidimų draugę. Spektaklį užbaigia šiurpą keliantis, praradimo skausmo ir nevilties kupinas Unos klyksmas.

Galbūt galima manyti, kad būtent šiedu aktoriai režisieriaus Jono Vaitkaus buvo pasirinkti dėl jų psichofizinių duomenų ar dėl tinkamo amžiaus. Tačiau svarbiausia, jog A. Vilutytė ir V. Bagdonas pasižymi ypatingu sceniniu žavesiu ir vaidybos partnerio pajautimu. Būtent dėl to „Juodvarnis“ – nepaprasta scenine tiesa alsuojantis spektaklis. Abu aktoriai puikiai jaučia kiekvieną kolegos krustelėjimą, pastebi kiekvieną veido išraišką, tiksliai, žmogiškai reaguoja į kiekvieną frazę. Jiems, regis, nereikia nieko vaidinti, nes šiame spektaklyje jiedu gali (ir turi) būti patys savimi.

Vargu ar šiandienos mūsų teatre galima būtų sugalvoti labiau intriguojančią ir netikėtą kūrybinę komandą nei ta, kuri 2008 metų kovą pristatė premjerą po Keistuolių teatro stogu – aštrios, net gana agresyvios, kūrybinės manieros, vis dar ieškantis individualaus kūrybinio braižo režisierius A. Jankevičius ir nuosekliai savuoju keliu žingsniuojantys Keistuoliai. Susidūrimo rezultatas – savaip „keistas“, tačiau iš šio teatro repertuaro konteksto išsiskiriantis spektaklis „A. – Visai kita“ (pagal Andreaso Sauterio ir Bernhardo Studlario pjesę).

Visai kita čia ir A. Vilutytė: scenoje nebematome „apnuoginto“ žmogaus paveikslo, o veikiau teatrališką, kiek šaržuotą, aštriais potėpiais nutapytą agresyvokos, nesusitupėjusios paauglės charakterį.

Istorija, kurios epicentre turėjo būti žuvusi (ar tiesiog pabėgusi) Violos Klimčiauskaitės vaidinama A., netikėtai įgyja kitą dėmesio centrą. Savotiškais dailininko įnagiais – tarsi teptuku ir akvarele – čia tampa A. Vilutytės ir jos kurso draugo, aktoriaus-filologo Daliaus Skamarako due­tas. Sąsajos su tapyba čia taip pat neatsitiktinės: scenovaizdžio ir kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės sukurta dekoracija ir aktorių kostiumai kalba patys už save. Baltais ir juodais raštais išmarginta, juodu kaspinu perrištos nuotraukos rėmelius primenanti gilumoje esanti siena, nuo jos į avansceną krintantis baltas šešėlis, tarsi pažymintis, jog viskas, kas čia vyksta, yra savotiškas in memoriam velionei A., pastelinių spalvų kitų aktorių apdarai atvirai konfliktuoja su itin žaismingais, ryškaus kolorito A. Vilutytės ir D. Skamarako kuriamais veikėjais. Žaliais marškiniais papuoštas D. Skamarako Bongas ir „rėkiančios“ violetinės spalvos švarkeliu aprengta Vilutytės Nina nuspalvina ne tik sceną, bet ir kitus veikėjus, ir vieninteliai kuria žaibišką spektaklio ritmą. Jie ne tik neišsiskiria iš spektaklio konteksto, bet savo sceniniu žavesiu ir ypač stipriu sceninės partnerystės jausmu už spektaklio ribų tarsi išstumia kolegas, kuriems nepavyksta išlaikyti pasiūlyto tempo.

Keista, bet akivaizdu: lengviausiai bendrą kalbą čia suranda viską pernelyg sureikšminantis Bongas ir Nina, kuriai ant visko, švelniai tariant, nusispjauti. Čia neįmanoma kalbėti apie kurį nors atskirai, nes jiedu kuria ir papildo vienas kitą –­ naivusis romantikas Bongas ir ciniška akiplėša Nina. Jie vienas kitą mato kiaurai, vienas prieš kitą stovi tarsi apsinuoginę. Juk priešybės traukia. Bongas, kaip tikras barmenas, vikrus, lankstus ir landus kaip žaltys, o Ninos plastika priešinga – ji aštri, griežta, agresyvi; Bongo balso tonas švelnus, kiek kilstelėtas, o Nina žodžius beria kaip žirnius, ji tiesmuka, kartais ir gan primityviai erotiška. Bongas ir Nina pažįsta vienas kitą „kaip nuluptus“, todėl, būnant kartu, reikia prisidengti savo „gėdas“ ir teatrališkai trypčioti bei tūpčioti, lyg „gamta šauktų“. O gamtos šauksmas čia stiprus, todėl vos pirmą kartą išvydus Niną, jautriojo Bongo galvoje pasigirsta seno vokiško šlagerio akordai. Jame prabunda „žvėris“, ir jis instinktyviai sušoka erotišką poravimosi šokį. Maža to, A. Vilutytės ir D. Skamarako kuriami veikėjai išryškina ir kitus, blankesnius kolegų vaidmenis, padeda jiems skleistis.

Šiame spektaklyje A. Vilutytės atliekamo vaidmens kūrimo principas – priešingas tam, ką matome „Juodvarnyje“. Čia nėra jokios psichologinės personažo raidos, o Ninos portretas – tarsi šaržas, su tam tikromis išryškintomis charakterio savybėmis. Tačiau, nors ir teatrališka, aštri, kartais net įgyjanti grotesko bruožų, Nina ir vėl atsiskleidžia per scenos partnerį, tačiau pagrindžia, įtvirtina ir pabaigia kolegos darbą.

Tai, kad tarp A. Vilutytės ir D. Skamarako užsimezgė stiprus ir spalvingas sceninis ryšys, patvirtino ir A. Giniočio režisuoti Murray’aus Schisgalo „Mašininkai“. Spektaklyje stebime dviejų žmonių, pareigos jausmo ir karjeros troškimo pasmerktų mechanizmo vergijai, gyvenimą. Gal net ne gyvenimą, o veikiau fragmentiškus jo etapus: personažų jaunystę, brandą ir senatvę.

Nedidukėje kontoroje, kurioje vietos užtenka vos dviem kėdėms su pakabomis ir dviem spausdinimo mašinėlėms, susitinka du žmonės: jauna kontoros vyr. darbuotoja Silvija (A. Vilutytė) ir naujokas, jaunas ir perspektyvus būsimasis teisininkas Polis (D. Skamarakas). Tarp jų neišvengiamai pradeda megztis santykiai, kurių darbiniais niekaip nepavadinsi. Mezgasi, mezgasi, tačiau galiausiai taip ir neužsimezga, nes Polis lyg ir nori, bet nelabai gali (juk jis vedęs ir turi vaikų), o Silvija ir nori, ir gali, bet meilužės statusas jos nė kiek netenkina. Situacija –­ beviltiška, tad jauniems ir perspektyviems belieka griebtis savųjų spausdinimo mašinėlių ir „paskęsti“ niekada nesibaigiančiame balsu imituojamų klavišų taukšėjime.

Scenoje pasirodžius aktoriams, kaipmat pajuntama įvairiausiomis spalvomis švytinti energija. Akivaizdu, kad aktoriai ne tik klauso, bet ir išgirsta vienas kitą. Čia nėra didesnių tempo kritimų ar ritmo trūkčiojimų: gyvai ir tiksliai reaguodami į vienas kito veiksmus, žodžius, gestus ar mimikas, aktoriai sugeba išlaikyti veiksmo ir minties dinamiką. Pavydėtinai jausdami vienas kito nuotaikas ir reakcijas, aktoriai scenoje sugeba kartu subręsti ir pasenti, neprarasdami ryšio vienas su kitu ir su publika.

A. Vilutytės ir D. Skamarako kuriami vaidmenys čia dar labiau apibendrinami, nei A. Jankevičiaus spektaklyje – jie it iliustratyvios, tuščiavidurės skulptūrėlės, kurias aktoriai kiek įmanoma (ir kiek reikalinga) detalizuoja, atgaivina. Jie – tik užuominos į tikrus žmones, savotiški šablonai, išgyvenantys tik tipiškus gyvenimo lūžius ir elementarias situacijas. Minimaliais, bet itin tiksliais vaidybos niuansais A. Vilutytei ir D. Skamarakui pavyksta gyvai ir žaismingai iliustruoti egzistencinę tipiško šiandienos žmogaus gyvenimo absurdiškumo būseną.

Šiuose trijuose vaidmenyse aktorė A. Vilutytė atsiskleidžia kaip universalių sceninės raiškos galimybių menininkė, galinti sėkmingai bendradarbiauti su skirtingų kartų, įvairiausių meninių pakraipų režisieriais. Tačiau bene svarbiausi jos kūrybos aspektai, išryškėjęs šiuose spektakliuose, – puikus spektaklio dramaturgijos supratimas, leidžiantis aktorei ne tik konceptualiai kurti savąjį personažą, bet, dėl ypatingo scenos partnerio jutimo, „nuspalvinti“ ir kolegų kuriamą.

Plačiosioms masėms ji geriau žinoma kaip TV ekrano žiedelis–blondinė, bet aktorės, regis, televizijos dėžutė nesugadino, neįspraudė į vieną aktorinę klišę. Netgi atvirkščiai: pastarieji keli A. Vilutytės darbai teatro scenoje yra stilistiškai labai įvairūs. Tai ir itin jautrus, žmogiškas, psichologiškai pagrįstas jaunos moters Unos personažas J. Vaitkaus „Juodvarnyje“, ir itin ryškiais, netgi groteskiškas potėpiais nutapytas neaiškios seksualinės orientacijos paauglės Ninos paveikslas A. Jankevičiaus spektaklyje „A. – Visai kita“. Galiausiai tai ir ganėtinai apibendrintas visą gyvenimą spausdinimo mašinėlę barškinančios Silvijos personažas A. Giniočio režisuotuose „Mašininkuose“. Trys skirtingi vaidmenys, sukurti trijų savitą braižą turinčių režisierių spektakliuose, teigia šios aktorės universalumą.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija