Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2009 07 31

bernardinai.lt

Kulturpolis

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Konkrečiai ir nuoširdžiai su Emiliu Vėlyviu

Kai susitikusios su ilgamete drauge kalbėjomės apie lietuvišką kiną ir jo asmenybes, draugė manęs paklausė – o tu pažįsti Emilį? Na, aš apie jį tik žinojau. Kaip ir daugelis, buvau mačiusi jo AXX festivaliui skirtus filmus „Matvaju“, „Mazgą“ ir „Zero“. Nežinia, ar tai filmai, kurie ilgai liktų atmintyje ir po kurio laiko vėlei su pasimėgavimu žiūrėčiau. Apkritai tai filmai, kurie būtinai kaip nors paveikia, jie turi patikti arba ne. Lygiai taip pat, manau, yra ir su šiuos filmus pastačiusia išties ne pilka asmenybe Emiliu Vėlyviu. Kodėl taip sakau, galite suprasti iš mūsų konkretaus, tačiau nuoširdaus pašnekesio.

Pradžioje sugrįžkime kelerius metus atgal… Kokie ir kada buvo patys pirmieji Jūsų žingsniai kine?

Tai buvo jau seniai, nelabai pamenu. Panašiai kaip ir žmogus iš vaikystės nepamena savo pirmųjų žingsnių. Tiksliau tariant, sunkiai prisimenu, nuo ko viskas prasidėjo… Tik žinau, kad prasidėjimas buvo visai nekaltas.

Kuo Jus įkvepia kinas?

Dideli honorarai ir pasakiško gražumo žvaigždžių krūtinės, pavyzdžiui, Monicos Bellucci. Aš rimtai.

Ar tai tinka ir Lietuvos kinui?

Lietuviško kino maža krūtinė, todėl vargu ar jis gali ką nors įkvėpti…

Aišku… O kuo gyvenate šiandien?

Šiuo metu renkam šaibas. Ir pabandysim susukti „Zero“ tęsinį – „Zero 2“. Jeigu viskas seksis gerai, o aš manau, kad seksis puikiai, šių metų pabaigoje jau galėsiu tamstą pakviesti į premjerą.

Sakoma – gera pradžia – pusė darbo. Ar kinui tai nors kiek tinka?

Jeigu kažkas taip sako, vadinasi, žino, ką sako… Universalios taisyklės galioja universaliai.

Tačiau ekonomikos sunkmečio metais statyti filmą… Jums kažkaip pasisekė ar nėra kur dingti?

Man visada kažkaip sekasi, tik niekada nesupratau šio reiškinio priežasčių. Matyt, tai ir lemia sėkmę. Naivumas visada laimi.

O kokių galimų sunkumų labiausiai bijote statydamas kino filmą?

Kad neužsilenktų aktorius. Savo mirties aš nebijau, nes kūrinį galės užbaigti kitas režisierius. O pakeisti aktorių iš esmės neįmanoma.

Emili, prašau pafantazuokite, su kokiais trim kino meistrais norėtumėte bendradarbiauti?

Net nežinau, su daug kuo. Bet įdomiausia man būtų su kardinolu A. J. Bačkiu, jos ekscelencija D. Grybauskaite ir Dalai Lama. Šie žmonės tikri vaidybos meistrai.

Emili, šiuo metu esate vienas iš labiausiai vertinamų režisierių tarp Lietuvos veiksmo filmų mėgėjų ir ne tik. Kai kalba pasisuka apie kitokį lietuvišką filmą, Jūsų pavardė būtinai paminima. Ar manote, kad veiksmo filmai yra Jūsų „arkliukas“? Ar tiesiog naudojatės laisva niša?

Nežinau, kas yra laisva niša. Ar turime omenyje žanrinį Lietuviškų filmų kontekstą? Lietuviškus filmus skirstau kitaip. Pirmai kategorijai priklauso filmai, kurie sukuriami Kultūros ministerijai. Jie užima pelėsiais ir kerpėm dvokiančią archyvų nišą. Antrai kategorijai priklauso filmai, kurie sukuriami savo žmonai, vaikams, švogeriui ir meilužei. Šie filmai dažniausiai sulaukia puikių recenzijų ir yra pakrikštijami menu. Jie užima meno nišą. Ir trečiai kategorijai priklauso mėgėjų filmai. Juos paprastai žiūri liaudis, nes pats mėgėjas ir yra kilęs iš liaudies, tad jo filmai jai aktualiausi. Tokių filmų nemėgsta nei Kultūros ministerija, nei elitiniai kritikai. Jie užima ne meno nišą. Štai ir viskas.

Kuriai kategorijai priskiriate savo filmus? Trečiajai?

Taigi ir taip aišku (šypsosi).

Beje, kaip jaučiatės, kai Jus pavadina lietuviškuoju Quentinu Tarantinu ar Guy’u Richie?

Jaučiuosi puikiai. Tik tie, kurie taip sako, nelabai supranta Q. Tarantino ir G. Richie kūrybą. Bet tai normalu…

Panašu, kad daugelis žmonių nelabai nusimano apie kiną – kartoja girdėtas mintis arba išsako savas, bet visiškai nepagrįstas ir patys to nesupranta. Ar leidžiatės į diskusijas apie kiną su panašiais žmonėmis?

Keistas klausimas (šypsosi). „Su kiekvienu reikia kalbėtis jo kalba“ – sakė N. Makiavelis.

Sprendžiant iš Jūsų filmų, peršasi mintis, kad buvote gatvės vaikas, kiek chuliganiškas… Gal galite trumpai papasakoti apie savo aplinką, kurioje augote, brendote?

Nebuvau šiltnamio vaikis. Tačiau turėjau puikią vaikystę ir jaunystę. Ir esu jai labai dėkingas, nes užaugau toks, koks esu dabar.

Na, bet juk kiekvienas žmogus (norisi tuo tikėti) galvoja apie tobulėjimą… O kaip atrodytų smarkiai patobulėjęs Emilis Vėlyvis?

Tik velnias žino…

Turite tapytojo  išsilavinimą, ką tapyba davė Jums  kaip kino kūrėjui? Ir ar kinas davė ką nors kaip tapytojui? (Mat kažkada užsiminėte, kad jau pamiršote, ką reiškia tapyti).

Sunku pasakyti, ką man davė tapyba. Nežinau. Nuoširdžiai.

Viename interviu esate pasakęs, kad Jums nėra įdomu, kaip žmonės reaguoja į Jūsų filmą. Ar tikrai? Kodėl?

Kiekvienas normalus žmogus reaguoja į kitų žmonių kritiką, nuomonę, pagyras. Tik klausimas, kaip smarkiai. Be abejonės, esu jautrus žiūrovų nuomonei apie mano filmus, tačiau stengiuosi išlikti stoiškas. Dažniausiai per premjeras sėdžiu bare su draugais.

Kokio scenarijaus nė už ką nesiimtumėt plėtoti? O gal pinigai ir kūrybingumas gali viską?

Norėjai paklausti – ar įmanoma iš prasto scenarijaus susukti gerą filmą? Atsakymas – ne. Tačiau galima gerą istoriją paversti šūdinu filmu, kaip, pavyzdžiui, „Dievų miškas“.

Kažkada prasitarėte, kad lietuviškam kinui trūksta gyvybės ir gyvenimo. Tam tikra prasme būtų galima sakyti, kad Jūsų veiksmo filmuose to irgi ne visada yra. Kalbu apie šiurkščią filmų kasdienybę – ar ne per daug negyvenimiška? O jei ir sakote, kad tikroviška, ar tai gyvenimas?

Nežinau, kokiame kontekste esu tai pasakęs. Turėjau galvoje, kad gyvenimas susideda tiek iš tragiškų, tiek iš komiškų momentų, kurių, drauge paėmus, labai trūksta Lietuviško kino dramai. Kinas yra tikrovės iliuzija. Ir nesvarbu, ar ji šiurkšti, kaip mano, ar romantiška. Svarbiausia, kad jis kalbėtų apie laisvę, meilę ir laimę.

Prisipažįstate, kad Jūs pats, kaip ir filmo herojai, labai daug keikiatės. Juk negerai…

Negerai yra rūkyti, viršyti leistiną greitį, mušti žmoną ir t. t., ir pan. Keiksmažodžiu dar niekas nieko neužmušė ir niekas nuo jų nenumirė (šypsosi).

Kokius kino filmus pažiūrėti rekomenduotumėte veiksmo filmų mėgėjui?

Vakar kaip tik žiūrėjau „Taxidarmija“. Nuostabus filmas juodo humoro gerbėjams.

Akivaizdu, kad, norėdamas dirbti kino industrijoje režisieriumi, nebūtinai turi būti diplomuotas režisierius. Tačiau kokie, Jūsų manymu, galėtų būti pirmieji norinčiojo juo tapti žingsniai?

Pirmiausia labai gerai pagalvokite, ar jūs tikrai norite juo tapti. Galbūt pagalvojus apie tai, nereikės ir tų žingsnių daryti…

Atrodote laisvas ir visiškai atsipalaidavęs. Įdomu, kas Jus gali išvesti iš kantrybės?

Dvidešimties klausimų interviu… Juokauju!

Ir tai jau buvo dvidešimt antras klausimas. Emilis nuoširdžiai sudvejojo: „Gali būti nuobodu.“ Nebuvo?


Kalbėjosi ir parengė Dainora Stankutė


Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.