Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2009 08 04

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Lietuvės fotografijos Vokietijos peizaže

Ramunė Pigagaitė, šešioliktus metus tolimuose kraštuose atstovaujanti Lietuvai, tikisi, jog ir gimtosios Varėnos žmonės pagaliau panorės pažvelgti į save ir savo artimą, įamžintą fotografijose, keliaujančiose po pasaulio parodas

Vasara pažėrė daug parodų ir reikšmingų susitikimų Vokietijoje gyvenančiai ir kuriančiai fotomenininkei. Šiuo metu vyksta R. Pigagaitės paroda Riuselsheime, kur autorė rodo beveik visas savo fotografijų serijas ir specialiai parodai sukurtą darbų ciklą „People. Motors. Opel“. Lietuvės fotografijos sulaukė išskirtinio dėmesio – apie autorę jau parodytas reportažas per Vokietijos televiziją. Rugpjūčio pabaigoje Frankfurte bus atidaryta R. Pigagaitės sukurta Heseno žemės Literatūros tarybos stipendijas gavusių vokiečių, amerikiečių, čekų, prancūzų, lietuvių rašytojų portretų paroda. Kitą mėnesį leidykla „Klartex“ pristatys 2010 metų kalendorių su R. Pigagaitės nuotraukomis.

O kur praėjusių metų kūrybos įvertinimas?! Tai aktyvus dalyvavimas Vokietijos ir tarptautinėse parodose, reikšmingi solidūs albumai „Menschen meiner Stadt“ („Mano miesto žmonės“; Heidelbergas, 2008), „Hessische Literatur im Porträt“, („Heseno žemės literatūrinis portretas“; Marburgas, 2006), „Dorfbewohner“ („Kaimų gyventojai“; Leipcigas, 2005).

Visas šis nemenkas lietuviškai vokiškas menininkės darbų kraitis ir paskatino pasikalbėti su Lietuvos (o ne kitos šalies) fotomenininkų sąjungos nare Ramune Pigagaite.

Viskas, ką jaunystėje dariau, – dėl nenumaldomo troškimo išsiveržti iš Varėnos kasdienybės, provincijos monotonijos. Iš pradžių pabėgau į Vilnių, –­­ čia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuo metu –­ Lietuvos valstybinė konservatorija) baigiau aktoriaus meistriškumo studijas. Paskui bėgau tolyn, į Vokietiją. O dabar man atrodo, kad jau suradau savo vietą. Gyvenu Frankfurte prie Maino, mieste, kur, kaip ir Vilniuje, –­ apie 500 tūkstančių gyventojų. Bet tai –­ bankų miestas. Į jį iš aplinkinių miestų ir kaimų į stiklinius dangoraižius kasdien suvažiuoja daugybė tarnautojų – dieną čia būna apie 3 milijonus žmonių. Tačiau mieste – ne tik šiuolaikiniai pastatai. Yra ir senų, siaurų gatvių, bet tikru senamiesčiu to nepavadinsi. Graži, pavyzdžiui, Rotušės aikštė. Kai pirmąkart pamačiau, pagalvojau, kad tai… filmo scenografija. Toks dabar mano miestas – jo atmosferą sunku nusakyti, su kuo nors palyginti.

Ar ne per daug šis miestas šiuolaikinis po Vilniaus senamiesčio, Varėnos medinukų?

Bėgant metams, pasikeičiau, daug kur galėčiau gyventi. Net sodo namelyje prie Varėnos. Tik Varėna mane vis dar žlugdo.

Praėjusią vasarą atvykusi į gimtinę, panorau nueiti prie sienos, kur septynerius metus kūriau seriją „Mano miesto žmonės“. Pamaniau, serija baigta, Vokietijoje išleistas albumas, tad laikas atsisveikinti su ta vieta. Kai ten nuėjau, man net kojas pakirto: kadaise buvusios maisto prekių parduotuvėlės siena perdažyta –­ dabar ten soliariumas ir grožio salonas. Keistas apėmė jausmas, nes man tos prie kapinių veikusios parduotuvėlės siena patiko ne tik kaip fotografijų fonas, bet ir simboliškai. Daug metų ten visa Varėna susirinkdavo pasidalyti naujienomis: kas mirė, kam kas gimė, ką kur pavogė… Pievoje, kurioje stovėdami žmonės man pozavo, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė… Žiauru. Todėl tą akimirką, kai pamačiau visas naujoves, suvokiau, kad esu laiminga, jog spėjau baigti šį savo darbą. Nes jei vidury sumanymo jį tektų nutraukti, būčiau sužlugdyta.

Seriją „Mano miesto žmonės“ pradėjai 2000 metais, baigei 2007-aisiais. Tokiu pat pavadinimu praėjusiais metais leidykloje „Braus“ išleistame albume – 42 varėniškių fotografijos. Visi tarsi vienos šeimos nariai.

Man knyga – lyg šeimos albumas. Visus tuos žmones pažįstu nuo vaikystės. Kai ėmiausi šio ciklo, jie man atrodė nė kiek nepasikeitę, nors ir buvo prabėgę 30 metų. Tačiau darbo procesas nebuvo lengvas. Nors nuotraukose žmonės tik ramiai stovi su savo darbo įrankiais, juos fotografuojant vyko intensyvus dialogas tarp manęs ir to žmogaus, o gal personažo, „vaidinančio“ mano atsiminimus, kuriuos išsaugojau tris dešimtmečius. Pavyzdžiui, vaikų darželio sargas. Aš, kaip ir visi vaikai, jo bijojau. Nes sargas mus vaikydavo iš darželio teritorijos, kai vakarais sugrįždavome žaisti į kiemą. Batsiuvys, pozuojantis su kurpaliu, ant kurio maunami batai, – dar viena istorija. Vaikystėje man atrodė, kad ta medinė koja –­ atsarginė; jei įvyktų avarija ir tektų amputuoti tikrąją… Siuvėja man dažnai liepdavo pasakyti mamai, kad suknelė jau pasiūta. Beje, pastabesnis žiūrovas pamato, kad rusų kalbos mokytoja ir buhalterė segi iš vienodos medžiagos pasiūtus sijonus. Tai iškalbinga provincijos detalė, primenanti, kad parduotuvėje negalėdavai pasirinkti drabužių ir kad kartą užvežtos medžiagos prisipirko visos miestelio moterys. Tarp šių Varėnos žmonių yra ir mano tėvas, buvęs inžinierius, kurį labiau prisimenu kaip bitininką. Jam turėdavau padėti kopinėti medų, nors ir paniškai bijojau bičių. Jos mane be gailesčio gėlė. Visi šie žmonės ir jų darbai – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Gyvendama Vokietijoje, sukūrei ir įsimintiną portretų ciklą „Kaimų gyventojai“. Kas pastūmėjo šiam darbui?

„Kaimų gyventojai“ – pirmoji mano serija, kurią kūriau 1996–1999 m., išvykusi iš Lietuvos. Šis darbas – iš noro ten, toli, prie savęs turėti mūsų tradicijas, praeitį, tuos žmones. Bijojau, kad mano prisiminimai neišnyktų, todėl reikėjo įrodymų, jog aplink Varėną yra Žiūrų, Margionių, Giražerio ir kiti kaimai. Ten gyvena jau garbaus amžiaus moterys ir vyrai. Jie, stovintys prie austų, jų jaunystės viltis menančių dzūkiškų dirvonų, tarsi dalyvauja akistatoje su savo praeitimi. Ar gyvenimas buvo toks laimingas ir gražus, kokio tikėtasi?..

Knygą „Kaimų gyventojai“ 2005-aisiais išleido Leipcigo leidykla „Erata“. Jau beveik baigtas ir naujausias ciklas „Valanti moteris“. Jį nuo 2004 m. kuriu Varėnoje, klaikiomis, isteriškomis spalvomis išdažytų daugiabučių laiptinėse. Fotografuodama laiptines valančias moteris, tarsi klausiu, kaip jos jaučiasi, kaip gyvena? Ar užtenka to, ką turi, ar daugiau norėtų iš savo gyvenimo. Šio ciklo darbai rodyti grupinėse parodose Vokietijoje, Ukrainoje. Jie domina ir leidėjus.

Kodėl vokiečiams įdomūs Varėnos ir aplinkinių kaimų suvargę žmonės? Net skiria pinigų tokių fotografijų albumų leidybai.

Man irgi įdomu – kodėl? Juk leidėjai neturi ryšio su Lietuva ir nenujaučia, kur yra toji Varėna. Kai kartą paklausiau, paaiškino, jog mano portretai, sukurti remiantis mano vaikystės prisiminimais, paliečia ir kitų žmonių praeities stygas, atsiranda asociacijų su jų gyvenimais. Ne kartą girdėjau, kad vokiečiai prieš karą atrodė kaip mano personažai… Nepasakysiu, kad serija „Mano miesto žmonės“ yra kultinė, tačiau ji žinoma Vokietijoje, ji įsigyveno Vokietijos fotografijos meno kontekste. Būtent po šitos serijos mane pakvietė padaryti seriją „Ligoninės portretas“. Ji buvo eksponuota ir darbą užsakiusioje Frankfurto ligoninėje, ir Kiolno, „Art colon“ menų mugėje.

Prieš kelerius metus Vilniuje parodei rašytojų portretų. Kokia vieta tavo kūryboje tenka rašytojų serijai?

Ypatinga. Ją pradėjau, vos tik atvykusi į Vokietiją 1993 m., nemokėdama vokiečių kalbos. Netikėtas sutapimas, kad mano vokiečių kalbos mokytojas buvo ir nedidelių literatūros namų direktorius Frankfurte. Jis, sužinojęs, kad noriu studijuoti fotografiją, paprašė parodyti darbų. Jie jam pasirodė įdomūs, ir aš, nekalbanti vokiškai, gavau užsakymą fotografuoti žmones, kurių darbo instrumentas kalba ir apie kurių kūrybą nieko nežinojau. Šešioliktus metus tęsiu šį ciklą. Iš pradžių jį sudarė tik Heseno žemės rašytojų portretai, tačiau dabar projektas „skyla“. Yra ir lietuviška šaka – Antano A. Jonyno, Mariaus Ivaškevičiaus, kitų lietuvių, atvykstančių į Vokietiją su literatūrinėmis stipendijomis, portretai. Dar kitos dalys – čekų literatų fotografijos ar net JAV rašytojų, gaunančių literatūros mainų stipendijas, portretai. Tarp mano fotografuotų rašytojų yra Marcelis Raichas Ranickis, Robertas Gernhardtas, Danielis Kehlmannas, Martinas Mosebachas, Eva Demski, Wilhelmas Genazino. Surengiau ne vieną rašytojų portretų parodą per Heseno žemės literatūros dienas, rodžiau ir kituose pristatymuose, net Vilniuje.

Kaip atsitiko, kad Tu, diplomuota aktorė, sumanei studijuoti fotografiją ir dar Vokietijoje?

Fotografuoti visada mėgau. O kai baigėsi Marijampolės teatro, į kurį buvo nusiųstas visas mūsų kursas, epocha ir mums įteikė atleidimo iš darbo lapelius, pagalvojau, kad tai – galimybė tapti profesionalia fotografe. Vilniaus dailės akademijoje tuo metu dar nebuvo fotografijos specialybės, tad ėmiau dairytis svetur. Vokietijoje, netoli Frankfurto, Mainco universitete studijavau 1994–2000 m., ten fotografijos mokslams buvo skirti ketveri metai. Gerai, jog ryžausi išvykti, nes tikriausiai iki šiol blaškyčiausi tarp aktorystės ir fotografijos.

Beje, po kelių mėnesių pas mane paviešėti atvyko ir sesuo Vilma. Ji, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, rado galimybę Vokietijoje tęsti dainavimo studijas. Dabar ji dėsto mokykloje muziką, koncertuoja. Abi sukūrėme šeimas, gyvename netoli viena kitos. Gerai, kad esame šalia; išlieka stipri lietuviška grandis.

Svarbios kasmetės atostogos Lietuvoje. Duktė Ulija be jokių sekmadieninių mokyklų pramoko lietuviškai – per vasarą pas senelius prisiklauso tiek lietuviškų žodžių, kad net dzūkuodama su manimi kalba…

Taip viskas paprasta?

Jei būčiau žinojusi, kiek jėgų, kantrybės ir darbo reikės, turbūt nebūčiau pradėjusi tos svarbiausios savo gyvenimo kelionės. Kol gerai nekalbėjau vokiškai, į mane rimtai niekas nežiūrėjo. Teko dirbti kavinėje padavėja, prižiūrėti vaikus. Vėliau atsirado darbai spaudoje – mažiukuose leidinėliuose, o vėliau ir dideliame, rimtame „Frankfurter Rundschau“. Bet tai buvo sunkus, alinantis darbas. Dabar, kai ištekėjau, ir šeima turi nuolatinių vyro, kompiuterių specialisto, pajamų, galiu sau leisti būti laisva menininke.

Tavo gimtoji Varėna tavimi tikriausiai labai didžiuojasi? Kviečia surengti parodą gimtajame mieste?

Varėnoje dar niekas nesusidomėjo mano darbais, nors mieste yra Kultūros centras, biblioteka ir ten rengiamos įvairios parodos. Kiekvieną vasarą sugrįžtu į gimtąjį miestą ir laukiu skambučio. Gal šiais metais paskambins, pakvies ir varėniškiams surengti parodą?..

Liucija Armonaitė

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?