Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mitų gniaužtuose, arba Apie nelaimingus vyrus

Vyriškumo samprata mūsų visuomenėje

Beveik visada stebimasi išgirdus, kad psichologinės pagalbos ieškantys vyrai būna daug nelaimingesni nei moterys. Teigiu taip todėl, kad vyrai, nors jie iš vidutinio ir vyresnio amžiaus klientų sudaro tik apie 25 proc. visų besikreipiančių, gerokai dažniau pravirksta per konsultaciją ir jų emocinė būklė paprastai esti daug sunkesnė. Tai, manyčiau, lemia įvairios priežastys, iš kurių svarbiausia yra mitas, kad „tikras vyras negali turėti psichologinių problemų, nes jos būdingos tik skystablauzdžiams, kurie nemoka tvarkyti savo gyvenimo“. Todėl daugelis vyrų ir neskuba pas psichologą, manydami, jog patys turi įveikti iškilusias bėdas. Tai nėra visiškai klaidinga nuostata. Aš irgi nelinkusi palaikyti tų žmonių, kurie pirmiausia lekia pas specialistus pagalbos, nepabandydami savo jėgomis susidoroti su atsiradusiomis bėdomis įvairiose gyvenimo srityse, taip pat ir psichologinėje. Tačiau minėtasis mitas trukdo vyrams prisipažinti, kad jie šį kartą be profesionalios paramos neįveiks sunkumų. Todėl jie atidėlioja iki tokios ribos, kai gyventi jau tampa sunkiai patiems pakeliama.

Esama ir kitokių vyro nelaimingumo priežasčių. Nūdien vyriškumo problema yra tokia paini ir suvelta, jog vyrai tiesiog sutrinka dėl įvairių juos supančių žmonių lūkesčių bei savo elgesio vertinimų. Negana to, bėgant metams tie lūkesčiai kinta, tad vyrams neretai darosi nebeaišku, kiek apskritai jie yra pagrįsti ir teisėti. Pavyzdžiui, namuose tėvai skatino sūnaus aktyvumą, smalsumą, drąsą klausti, o darželyje, vėliau mokykloje šios savybės jau traktuojamos kaip nepaklusnumas ir bendrosios tvarkos trikdymas. Arba mama užaugino jai paklūstantį sūnų, teigdama, kad jis turi besąlygiškai gerbti jos nuomonę, o žmona vėliau tokį vyrą tempia pas psichologą, skųsdamasi jo pasyvumu ir net abejingumu bendram šeimyniniam gyvenimui. Lieka neaišku, kokie gi yra tie sektini vyriškumo pavyzdžiai. Neaišku, į ką berniukams, jaunuoliams ir galiausiai vyrams lygiuotis, jei svarbiausiais jų elgesio orientyrais tampa jiems artimų moterų lūkesčiai arba… visuomenėje gyvuojantys mitai apie vyrus.

Vyriškumas moterų akimis

Vyrų gyvenimo palydovėms (žmonoms, mamoms, draugėms) sunku patikėti, jog vyrai gali turėti psichologinių problemų. Esą jie viskuo aprūpinti, jiems viskas paduota, sutvarkyta, na nebent galėtų daugiau uždirbti ir padėti namų ruošoje. Neseniai viena klientė skundėsi, kad vyras tapo labai nervingas. Mano pastabą „Tikriausiai jis turi kokių nors rimtų sunkumų“ moteris griežtai sukritikavo: juk vyras gyvenąs kaip ponas, niekuo nesirūpindamas, kokie čia galį būti sunkumai?! Vėliau ji sužinojo, kad vyro paimta paskola iš banko buvo investuota į nesėkmingą verslą. Aišku, sutuoktinis skaudžiai išgyveno, o žmona pritrūko jautrumo ar nuovokumo suprasti jo padėtį.

Toks moterų požiūris į vyrus, nors ir paplitęs, yra labai paviršutiniškas. Beje, jei būtų surengta moterų apklausa apie šiuolaikinį vyriškumą, tikriausiai didžiuma moterų teigtų, jog daugeliui vyrų stinga vyriškumo (manau, kad ir daugelis vyrų šiuolaikinėms moterims prikištų moteriškumo stoką). Tačiau ką moteris laiko vyriškumo kriterijumi? Skirtingos moterys supranta skirtingai. Štai karjeros moteriai vyriškas vyras neįsivaizduojamas be sėkmingos karjeros ir stiprios finansinės padėties. Moteriai gundytojai tikras vyras yra tas, kuris įžvelgia joje tobulą būtybę, galinčią patenkinti jo beribę aistrą, ir už tai jis nieko jai negaili (finansine prasme), nes turi uždirbęs neribotų piniginių išteklių. O kas tasai tikras vyras šeimos moteriai? Negaliu susilaikyti nepacitavusi vienos pašnekovės: „Mes, moterys, būtume geri vyrai savo šeimoje!“ Matydama nustebusį mano žvilgsnį, ji pridūrė: „Mes būtume atsakingos ir patikimos.“ Ir iš tikrųjų, ko jau ko, o vyrų atsakingumo, patikimumo šiandien savo šeimyniniame gyvenime labiausiai stokoja šeimos moterys. Tokias amžiais vyriškumą ženklinusias asmens savybes, kaip ištikimybė, pareiga, pagarba žmonai, šeimai, valstybei ar tėvynei, daugybė žmonių laiko visiška atgyvena ir tuščia retorika.

Tad kokiais vyriškumo mitais (mitas – paplitęs ir populiarus klaidingas teiginys) remdamasi gyvena šiuolaikinė visuomenė?

Labiausiai paplitę mitai apie vyrus

Stiprūs ir pasitikintys savimi vyrai niekada nesiskundžia ir neverkia. Dabar jau sunku pasakyti, kas – moterys ar patys vyrai – šį mitą sugalvojo. Tačiau dauguma stipriosios lyties atstovų jį suvokia pernelyg rimtai. Todėl gyvenime jie siekia tokie atrodyti, vaizduodami „kietus vyrukus“. Bet studentai vaikinai dažniau kreipiasi psichologinės pagalbos nei merginos. Mat šios nesivaržydamos gali išsiverkti arba savo rūpesčiais pasidalyti bent jau su artimiausiomis draugėmis ir iš jų sulaukti supratimo, palaikymo ir naudingų patarimų. O vaikinai dažniausiai besąlygiškai vaidina „supermenus“ net artimiausių draugų bendrijoje ir dėl savo sunkumų jaučiasi vieniši ir bejėgiai.

Čia pasakytina, kad ašaros yra vienas iš veiksmingų būdų išreikšti negatyvius išgyvenimus: jų užslopinimas kenkia sveikatai, nes labai padidina infarkto ar insulto tikimybę. O apskritai kritinės aplinkybės teikia žmogui galimybę geriau save pažinti bei suprasti ir atveria naujas erdves asmenybei augti.

Vyriška draugystė yra labai tvirta. Kaip rodo tikrovė, dėl minėtų priežasčių vyrai turi daug kolegų, pažįstamų, bendramokslių ir pan., tačiau (geriausiu atveju!) jie teturi tik vieną artimą draugą, su kuriuo gali aptarti visas temas ir juo pasikliauti sunkią valandą. Todėl daugelis vyrų išgyvena, kad neturi daug draugų, manydami, jog kiti jų turi būrius.

Vyrai yra stiprioji žmonijos dalis. Taip, fiziškai jie yra stipresni – turi didesnę raumenų masę. Tačiau didžiuma šio mito veikiamų vyrų dar jaunystėje persitempia ir paskui kenčia dėl sveikatos bėdų, pvz., stuburo išvaržos. Kita vertus, vyrų energija išsenka daug greičiau nei moterų, todėl moterys yra ištvermingesnės. Jie daug sunkiau pakelia sveikatos sutrikimus, dažnai būna gerokai jautresni skausmui, bet, minėtojo teiginio veikiami, sunegalavę patiria ir didžiulį psichologinį diskomfortą.

Vyrai yra „sausi“ ir bejausmiai. Šis mitas berniukams dar vaikystėje įskiepijamas kaip reikalavimas ne tik neverkti, bet ir nerodyti emocijų. Neišreikšti savo išgyvenimų dar nereiškia jų neturėti. Deja, jei šeimoje vaikas yra neišmokomas atskleisti savo jausmų, vėliau jis jų nemoka ne tik išreikšti bei suvaldyti, bet net ir atpažinti. Kalbėtis apie savo jausmus, ko dažnai pageidauja mylimosios, jiems būna kankinamai sunku. Tačiau emocijų, ypač neigiamų, užslopinimas kenkia ne tik vyro sveikatai, bet ir aplinkiniams. Mat susikaupę neigiami išgyvenimai vėliau „sprogsta“, ir tuomet žmogaus elgesys tampa nenuspėjamas: jis gali tapti agresyvus kitų asmenų ar savo paties atžvilgiu.

Tikras vyras visuomet žino, ko nori. Tai netiesa. Juk vyras ne robotas, veikiantis pagal tikslią programą, bet gyvas žmogus! O kiekvienam žmogui būdinga kartais abejoti savimi ir pasirinkto kelio teisingumu. Ir klysti, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra žmogiška, o dar žmogiškiau – klaidas taisyti pirmiausia jas pripažinus. Matau, kaip dalis vyrų, mano klientų, skausmingai išgyvena ekonominį sunkmetį. Ir šie išgyvenimai dažnai yra susiję ne tiek su materialinės padėties pablogėjimu, kiek su savo psichologinio nevisavertiškumo jausmu: juk jis, būdamas tikras vyras, turėjo sugebėti apskaičiuoti, numatyti, išvengti krizės padarinių savo versle… Deja, žmogus nėra visagalis, net jei jis – vyras.

Ar galima atsiriboti nuo mitų? Būtina!

Laikai, kai vyriškumas buvo tiksliai apibrėžiamas vyro elgesio vaidmenimis, praėjo. Dabartiniai vyrai savo kaip artojo darbu nei šeimos neišmaitina, nei ją išlaiko. O tokių laikų, kai vyras savo fiziniu ar intelektualiniu darbu vėl galėtų išlaikyti visą šeimą, mes taip ir nesulaukėme (išskyrus pavienes ypač sėkmės lydimų verslininkų šeimas). Laisvoje visuomenėje kiekvienas asmuo gali ir privalo pats atsakyti į svarbiausius būties klausimus. „Kas yra tikras vyriškumas man?“ – su šiuo klausimu neišvengiamai susiduria visi vyrai. Bet atsakymą į jį turi rasti kiekvienas individualiai. Aišku, čia didelė atsakomybė tenka vaikų, būsimųjų suaugusių, auklėjimui.

Neabejoju, kad ir moters, ir vyro prigimtyje glūdi giluminis poreikis būti tikra moterimi ar tikru vyru. Tik šio poreikio patenkinimas (beje, šalia kitų, esminių, tokių kaip savo gyvenimo prasmės atradimas, savo galių įgyvendinimo, savigarbos bei kt.) gali suteikti gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo pojūtį.

Artuma Nr 6; 2009 m. birželis