2014 08 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Joana Pranciška Šantalietė

Joana Pranciška Šantalietė (1572-1641), prancūzų mistikė.

Drauge su šv. Pranciškumi Salezu ji įkūrė vargšams globoti ir ligoniams slaugyti Aplankymo (vizitiečių) vienuoliją, 1618 m. pertvarkytą. Taip pat laikė pensionus mergaitėms auklėti.

Gimė Dižone, Prancūzijoje, 1572 m. sausio 28 d., mirė Muleno vizitiečių vienuolyne 1641 m. gruodžio 13 d. Jos tėvas buvo Burgundijos parlamento prezidentas.

1592 m. ji ištekėjo už Šantalo barono ir gyveno feodalinėje pilyje Burbilyje. Ji sutvarkė visą ūkį, prikėlė jį ir leido suklestėti. Jos vyras dažnai būdavo išvykęs, ir kai ji sulaukdavo pastabų dėl savo aprangos – rengdavosi ypač santūriai ir kukliai – ji atsakydavo: „Akys, kurias turiu džiuginti, yra už tūkstančių mylių“.

Joana ne kartą įsitikino, kad Dievas laimina stebuklais jos rūpinimąsi vargšais ir kenčiančiaisiais. Šv. Pranciškus Salezas gyrė ją: „Ponia de Šantal tobula moteris, kokią Saliamonas sunkiai galėjo rasti Jeruzalėje“. 1601 m. baronas Šantal žuvo nuo atsitiktinės kulkos. 28-erių metų likusi našle su 4 vaikais, sudaužyta širdimi baronienė davė skaistumo įžadą. Savo maldose ji meldė Dievo atsiųsti jai dvasinį vadovą, ir Dievas vizijoje parodė jai žmogų, kurį buvo jai numatęs. Norėdama išsaugoti turtą vaikams, ji išsikėlė į Monteloną pas savo uošvį, kurio ūkį prižiūrėjo arogantiškas ir piktas tarnas. Tai buvo tikra vergovė, kurią ji kantriai nešė 7 metus. Galiausiai jos dorybės nugalėjo seno žmogaus užgaidas ir piktą ūkvedžio valią.

1604 m. per gavėnią ji aplankė savo tėvą Dižone. Šiame mieste šv. Pranciškus Salezas melsdavosi Šventojoje koplyčioje. Joana atpažino, jog tai vadovas, kurį buvo regėjusi vizijoje, ir pavedė save jo globai. Tuomet prasidėjo pasigėrėtinas susirašinėjimas tarp dviejų šventųjų. Deja, dauguma laiškų neišliko, kadangi Joana sunaikino juos po šventojo vyskupo mirties. Kai užtikrino ateitį savo vaikams, ji išvyko į Ansi, kur Dievas kvietė ją įsteigti vizitiečių kongregaciją. Ji pasiėmė dvi dukteris su savimi, viena iš jų buvo ką tik ištekėjusi už Toreno barono, Pranciškaus Salezo brolio.

Vizitiečių kongregacija buvo kanoniškai įsteigta Ansi per Švč. Trejybės sekmadienį 1610 m. Kongregacija vienijo merginas ir našles, kurios nenorėjo ar neturėjo jėgų pačios vykdyti asketiškų praktikų, praktikuojamų visuose to meto vienuolynuose. Pranciškus Salezas labai troško pamatyti įkūnijant jo branginamą metodą einant šventumo keliu – jo esmė buvo ta, kad žmogaus noras sutaptų su Dievo valia; pavesti savo sielą, širdį, troškimus Dievui ir visuomet ieškoti Dievo valios. Du šventieji vizitiečių steigėjai matė, kaip pildosi ir klesti jų svajonė. 1622 m. artėjant Pranciškaus Salezo mirčiai, vienuolija jau turėjo trylika namų, jam mirus netrukus jų buvo 86, šventąją kanonizuojant – 164.

Likusį gyvenimą Joana praleido vienuolyne, puoselėdama gerąsias dorybes. Švelnus mandagumas, atgaivintas ir sustiprintas pasiaukojimo išsižadėjimo dvasios, buvo būdingas Pranciškui Salezui, o Joanai de Šantal buvo būdingas tvirtumas ir energija. Ji negalėjo žiūrėti, kaip jos dukterys pasiduoda žmogiškoms silpnybėms. Jos išbandymai buvo pastovūs, tačiau ji pakeldavo juos drąsiai, ir tuo pat metu ji buvo itin švelni.

Joana patyrė įvairių išbandymų ir kančių. Jos sūnus buvo nepataisomas dvikovininkas. Ji meldėsi taip karštai, kad jam buvo suteikta malonė mirti krikščionio mirtimi mūšyje. Jis paliko dukterį, kuri vėliau tapo žinoma kaip markizė de Sevigne. Prie šeimos rūpesčių prisidėjo vidiniai kryžiai – beveik visus paskutinius 9-erius jos gyvenimo metus ji kentė sielos agoniją, iš kurios buvo išlaisvinta tik likus 3 mėnesiams iki mirties.

Ji plačiai garsėjo savo šventumu. Karalienės, princesės, princai užtvindė vizitiečių priėmimo kambarį. Kur tik ji vykdavo įsteigti vienuolijų, žmonės ją sutikdavo su ovacijomis. „Šie žmonės, – sakydavo ji sumišusi, – nepažįsta manęs, jie klysta“.

Jos kūnas yra palaidotas šalia Pranciškaus Salezo vizitiečių vienuolyne Ansi. Joana Šantalietė buvo beatifikuota 1751 m., kanonizuota – 1767 m.

Šventosios gyvenimą XVII a. aprašė jos sekretorė Motina de Chaugy. Vėliau buvo publikuota knyga „Šventosios Joanos Šantalietės istorija“, kuri buvo gausiai skaitoma.

Šventosios raštai apima vienuolinio gyvenimo instrukcijas, įvairius mažus darbus, tarp kurių yra puikus „Liudijimas Pranicškaus Salezo beatifikacijos procesui“ ir nemažai laiškų.