2009 08 15

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Laiškai iš kaimo. Liepa: tarsi nurimusi upė

Brolių Černiauskų nuotrauka

Žmogus atsako už visus, kuriuos prisijaukino… Kai prisimename šitokią Antuano de Sent-Egziuperi užrašytą tiesą, aišku, mums neatrodo, kad čia kalbama tik apie žvėrelius. Bet ar taip labai skiriasi tas vikriai sode bėgiojantis guvus keturkojis nuo lėtai šliaužiančio moliusko?

Ir gailesčio, ir globos, ir bičiuliškos meilės vertų visokiausių gyvenimo pavidalų yra daug, o gyvybės paslaptis – ta pati. Augalai – tokia pat gyvybė. Ir svarbiausias visų gyvybės formų ženklas yra labai paprastas: visi auga. Atsiranda ir auga. Tiktai sugebėk suprasti, kaip jie auga. Augimas ne visada yra didėjimas. Bet jei vieną dieną pamatai, kad skursta tas, kuris šalia tavęs, tai gal ir ne pro šalį jau prisiminti šią prancūzų lakūno ir rašytojo tiesą apie atsakomybę. Gali būti, kad žmogus padarė klaidą, ką nors prisijaukinęs.

Studentė Elzė, išskrisdama į Portugaliją, atvežė tėvui į kaimą pagloboti nedidelį visžalį krūmelį, labai panašų į lauramedį. Paprašė laikyti ant saulėtos palangės ir laistyti – jis dar turėtų ne tik labiau užaugti, bet ir oranžines uogas sunokinti. Betgi, sakau aš jai, dabar pats vasaros įkarštis, ir visi tokie Viduržemio jūros pakrančių augalai atvykėliai, vienokiais ar kitokiais keliais patekę Lietuvon, tiesiog privalo pajausti, kokia dosni, kokia pakankamai jauki ir mūsų Saulė. O laistyti turbūt reikėtų kuo rečiau…

Tad išnešiau tą man neaiškų, gal net kambarinį laurakrūmį daržan, išlaisvinau šaknų ir durpžemio tumulą iš plastmasinio vazonėlio – pasodinau lysvės gale, šalia krapų ir pankolių. Tegu pajaučia, kur atsidūrė. Bus tikrai įdomiau negu ant palangės. Čia pat, va, pražydo didelis, kvepiantis barkūnas. Ir sudūzgė medunešės bitės. Ar bereikia geresnės kaimynystės tokiam pietietiškam svečiui? Nenumirs, žinoma, bet ar pasijus pakankamai gyvybingas, ar pradės augti? Nejučiom prisiminiau sodininkiškas Hanso Kristijano Anderseno pasakas apie augalus, apie jų likimus… O lyg tyčia ir lietus vis merkia! Mano daržo šakniavaisiams tai labai gerai, bet sausuose akmenynuose augusiam šiurkščialapiui egzotui šitokia nuolatinė drėgmė, kaip matyt, nemaloni. Kas bus? Juk esu atsakingas už jo globą.

O prie Vaikšnoro Ravo upokšnio pražydo didysis debesylas. Irgi, sakytum, ne mūsų žemės augalas, keisčiausiomis magijomis, savotiškais burtažodžiais apgaubtas, bet kai šalia jo tylios augimvietės taip pasakiškai per vasarą šešėliuoja slėpininga juodalksnyno gaivalija, kai Kurmių užtvankos kriokliukas alma dieną naktį nenutildamas, atrodo, kad tas didžialapis, geltonžiedis žolynas gyvens ir gyvens čia kokius tris šimtus metų, ir kad būtent apie jo buveinę suksis visų kitų augalų bei gyvūnų likimai – užrašytos ir neužrašytos jų gyvenimų istorijos. Svarbiausia, žinoma, kad ir tos legendos apie didįjį debesylą ne iš kokių egzotiškų tolybių atkeliavusios, o atsiradusios čia pat, Lietuvoje, Dzūkijoje prie Merkio, – senajame Mardasavo kaime.

Dainavos krašto dainininkas ir pasakotojas Petras Zalanskas labai jaukioje tautosakos ir atsiminimų knygoje „Čiulba ulba sakalas“ šitaip rašo: „Kai vasarą nebūna lietaus, viskas išdžiūsta, žmoneliai visi susiėmę rankas, žiūro į dangų, akis pakeldami, dievulio prašydami, kad duotų dievulis lietaus. O lietaus kaip nėr, taip nėr. Kas reikia daryti, kad  lietutis lytų? Ogi reikia priskinti debesylo lapų daug, nešioti po šulinius ir mėtyti šuliniuosna po tris lapus, devyniuosna šuliniuosna po tris lapus. Tų lapų debesylo iš šulinių niekas neišmeta, visi laukia lietaus. Na ir už dienos, už kitos pradeda lyti /… / O kas gi primėto visiems tų debesylo lapų, jei ne Zalansko Petriukas…“ Etnologas Norbertas Vėlius, prisimindamas Petro Zalansko gyvenimą, jo dainas ir pasakas, šitaip yra kalbėjęs: „Kaip lengva gyventi, kai viską žinai…“ O tas aktyvus, tas viską apimantis žinojimas juk ateina iš kaimo žmogaus širdies gerumo. Ir iš nesibaigiančios kasdienių darbų sekos…

Didysis debesylas mano retųjų augalų sklype sužydi tiktai liepą. Ryškūs geltoni graižai labiausiai vilioja didžiuosius perlinukus, bet kartais atlekia čia ir kilnioji vaiva, ir tada pamatau, kokių netikėtų kontrastų gali sukurti Gamta: ryški saulės gėlė – Debesylas ir… didžiulė, tamsi, melsvai sužvilganti peteliškė. Nenusileidžia ji ant žiedo, tik skraido lyg pasisveikindama greitais apsisukimais, staiga nusklendžia ir nutupia ant drėgno akmens, prie upokšnio srovės, ir nuo to akmens čiulpia vandenį… Šitaip, rodos, ir žiūrėtum, kol atlėks dar vienas vasaros gražuolis – klajojantis admirolas, kuris liepos pabaigoje tikrai pasirodo Dzūkijoje, pranašaudamas besiartinančią didžiąją paukščių ir drugių migraciją. Ryškiaspalvis admirolas irgi yra svarbus vidurvasario ženklas, o atsiminti jį būtina jau vien todėl, kad lotyniškasis to drugio vardas lyg solidi poezija: vanessa atalanta.

Liepa – tarsi nurimusi upė. Šitaip gal prieš dvi dešimtis metų rašė jaunas poetas Alis Balbierius. Gal todėl aš liepos mėnesį visada prisimenu šį atidų ir mąslų poetą, o ir talentingai su pačia pasaulio neatspėjamybe vis tebesikalbantį fotomenininką. Lygiai kaip ir kiekvieną spalį būtinai pagalvoju apie amžiną atilsį poetą Algirdą Verbą, kuris, net ir didmiestiškoje sostinės erzelynėje pats save prakeiksmingai prie piktybėjančio gyvenimo bejaukindamas, vis dėlto nebuvo praradęs širdingo kaimo žmogaus rūpesčio „aprišti obelį“… Bet dar toli spalis. Dar ilgai žydės didysis debesylas – ir man, ir mano vaikams bylodamas apie slaptingosios lietuvių poezijos nemirtingąją gyvybę ir apie paprastų kaimo daržininkų bei sodininkų amžinąjį visko žinojimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien